Knygnešiai. Per vargus ir pavojus nešę lietuvišką žodį

Kovo 16-ąją Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus. Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891–1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900–1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.

Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo leidžiami iš rankų į rankas. Milžinišką darbą atliko spaudinių platintojai – knygnešiai. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą tuo metu nukentėjo maždaug 1 000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, pasauliečių inteligentų.

Knygnešio darbas buvo sunkus ir pavojingas. Tvirtai supakuotus ryšulius – kiekvieną po du pūdus (32 kg) – atveždavo į kurią pasienio smuklę ar kitą vietą, iš kurios juos galėdavo pasiimti knygnešiai. Kad galėtų per sieną pernešti daugiau spaudos, šie pasienyje pasisamdydavo tvirtų įgudusių vyrų. Perneštą per sieną spaudą tinkamoje vietoje paslėpdavo (tarp malkų, šiene ir net mirusiųjų karstuose). Iš čia jau pats knygnešys ją išveždavo paslėpęs. Ilgoje kelionėje tekdavo keisti vežimus, arklius, net perkinkyti juos pagal vietos tradiciją.

Galiausiai knygas išskirstydavo kitiems knygnešiams – platintojams. Šie būtinai užsiimdavo kokiu nors verslu ar amatu, nes iš spaudos perdavimo negalėjo išgyventi; be to reikėjo pateisinti bendravimą su įvairiais nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis. Šiam reikalui tinkamiausia buvo smulki prekyba religiniais reikmenimis prie bažnyčių sekmadieniais ir ypač bažnytinių švenčių ar atlaidų dienomis. Įsigytą lietuvišką spaudą reikėjo rūpestingai slėpti, nes kartais policija maldaknyges atiminėdavo net iš einančių į bažnyčią žmonių. Buvo slepiama stalčiuose su dvigubais dugnais, specialiai padarytose tuščiavidurėse kojose ar kitose vietose.

Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebantys kovoti su spaudinių sklidimu. Generalgubernatorius dėl to skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai skundėsi savo viršininkams. Matydami nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo, jie siūlė panaikinti spaudos draudimą. Tad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį.

2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalų ir pasaulyje neturintį atitikmenų reiškinį.