Kavolių kaimas. Netoliese susitinka Vidauja su Vidaujike

   
Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Nepaprastai energinga, sukaupusi milžinišką gyvenimo patirtį, galinti apie savo kaimą ir jo apylinkes pasakoti ištisas valandas ir dar turinti puikų humoro jausmą – toks žmogus yra Kavolių kaimo gyventoja Vilūnė Mankutė Toliušienė. Ir nors mūsų pašnekovė jau 9 metai gyvena bute Jurbarke, kaip pati sako, sapnuose mato tik sodybą Kavoliuose. Ji ne tik papasakoja apie gyvenimą ten, bet ir gyvai parodo kas kur buvo, kur kokia sodyba stovėjo, kokie žmonės ir kaip gyveno. Lankantis kaime su tokia pašnekove, nesunku įsivaizduoti jo praeitį.

 Kavolių kaimas – nuo kalvių

Kavolių kaimas įsikūręs Girdžių seniūnijoje, važiuojant Pavidaujo link. Prieš pat jį reikia suktį į kairę ir visai netoli nuvažiavus abipus Vidaujos yra išsidėsčiusios Kavolių I ir II kaimų sodybos. Mūsų pašnekovė Vilūnė Toliušienė kartu su seserimi Vaidilute ir broliu Virgilijumi gimė turtingų ūkininkų Petro ir Antaninos Mankų šeimoje Kavolių I kaime. Šeima turėjo 40 ha žemės. „Mano senelis, gimęs 1898 m., buvo kaimo seniūnas, taip vadinamas starosta. Dar jo keli keli rusiškai prirašyti sąsiuviniai pas mane yra. Ten suguldyti kaimynų skundai, ginčai visokie. Jis viską išsiaiškindavo, ar nuganė kas kito pievas, ar ką kitą padarė. Jis sutaikydavo, sušaukdavo susirinkimus, kaimynai nutardavo, ar baust, ar įspėt. Senelis buvo pats pirmasis Eržvilko mokyklos mokinys, kuri buvo įkurta Balandinės pamiškėje, kai Eržvilko gimnazijos dar nebuvo. Tėtis irgi mokytas, baigė Eržvilko gimnaziją, mama – Kavolių pradinę mokyklą, kurią įkūrė mano teta Ona Valantiejūtė, dirbusi Amerikoje Lietuvos pasiuntinybėje. Jos brolis Juozapas buvo kunigas Kanadoje. Tai pas jį mano tėvai, kai susituokė, pagyveno apie ketverius metus, užsidirbo pinigų šeiminio gyvenimo pradžiai. Mūsų sodyba – senelės namai, senelis atėjo į užkurius iš Rutkiškių“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak kavoliškės, jų sodyba labai sena, kokių dviejų šimtų metų ar dar daugiau. Visos kaimo sodybos anksčiau buvo vienoje vietoje palei Vidaują, netoli dabartinio jų namo. O paskui, kai žemę dalijo, 1911 m. Kavoliai išsiskirstė į atskiras sodybas. Vilūnė turi archyvinį išrašą, kad nuo antro amžiaus čia gyventa. Jos pusbrolis istorikas Juozas Matusevičius domėjosi kaimo istorija, archyvuose rado, kad Kavoliai aprašyti dar nuo tų laikų, kada lietuviai kariavo prieš kryžiuočius – reikėjo arklius kaustyti, kalvių trūko, todėl daug jų į šias vietas atkėlė. Kavoliaus žodžio rekšmė ir yra kalvis.

„Tik neužmiršk kirvukų, kai pasakosi apie kaimą, sakė Filomena (Vilūnės bičiulė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė Filomena Kavoliutė, kilusi iš šalia esančio Džiugų kaimo, - aut.). Tie akmeniniai kirvukai iškasti būtent čia, Kavolių kaimo ribose. Vieną rado Filomenos tėtis Simeonas, beardamas lauką, o kitą – Vilūnės vyriausioji dukra Rita Globių sodyboje. Tai rodo, kad čia gyventa nuo neatmenamų laikų“, – sako pašnekovė.

Vilūnė pasakoja, kad kalvė buvo ir anuometiniame kaime. Iš Vytėnų buvo atsikraustęs kalvis, visam kaimui kalviavo ir gyveno čia. Daug arklių kaustyt reikėjo, nes kiekvienas ūkininkas jų turėjo daug. Pas juos ūkyje buvo net trys poros – 6 arkliai sartiniai. Siuvėjas eidavo per kaimus siūti, dažniausiai vyras viengungis, kuriam nenuskilo gyvenimas. Žydai atvažiuodavo su silkike, muiliuku, skudurais – iš Eržvilko daugiausia. Skudurus perdirbimui pirkdavo. Apsipirkdavo žmonės Eržvilke ir Jurbarke, turgūs vykdavo Eržvilke, vadinami seredinkomis, ten buvo ir žydų kromelis.

Kavolių kaimų mokykla, kai augo Vilūnė su seserimi, veikė sodyboje pas Janušauską kitoje Vidaujos pusėje. „Kavolių ir Džugų kaimuose daugel vaikų būdavo. Į mokyklą ateidavo ir iš Ridikiškių per mišką – kai kada septyni, kai kada penki. Žiemą anksti ryte tamsu, tada veždavo pakaitom tėvai rytais – prisideda tų vaikų roges ir perveža per mišką“, – dalijasi prisiminimais Vilūnė.

Moteris pasakoja, kad kaimas ypač susieidavo darbymečiu: „Mūsų daugel buvo. Pas mus nuolat būdavo du bernai, dvi mergos, prie lauko darbų dar pusmergė. Visą laiką – 12 prie stalo. O vieni pas kitus skubėdavo į talkas. Mūsų namas buvo didelis, jaunimas susirinkdavo po darbų, muzikantas seniukas toks su smuiku ateidavo. Aš kaip svirplys, sakydavo, atėjau pralinksmint, jo trys dukros ateidavo padėti. Kaimyniškai gyveno, draugiškai ir jokių girtuoklysčių nebuvo“, – pasakoja kavoliškė. Bažnyčią tuomet žmonės lankė Eržvilke, kuris yra toliau, nei Girdžiai. Ji sako prisimenanti, kad Girdžių bažnyčią tada dar tik statė, visi ūkininkai turėjo padėti: „Tėtė žvyrą tai iš Mituvos, tai iš kitur vežė, nes reikėjo sumūryti aukštą pamatą, virš 2 metrų.“

Vilūnė prisimena, kad Vidauja buvo visą laiką tokia – ir vasarą, ir žiemą daug vandens ir žuvies. „Kai numelioravo, dabar vasarą upė būna sausa kaip aruodas. Melioracija nebuvo reikalinga, laukuose nuolaidumas buvo savaiminis, skersvagiukai ir vagutės visur, jais vanduo nubėgdavo į Vidaują. O melioracija buvo reikalinga tam, kad namus nušluotų ir visus į kolūkius suvarytų. Anksčiau gi buvo pilna sodybų, vieni kitus matydavom, susišūkaudavom, buvo pilna gyvybės. Prie kelių, keliukų mes, vaikai, susitinkam ir einam kartu. O Vidaujos kalnai žiemą, o čiuožimas...“, – nostalgiškai prisimena kavoliškė. 

Tremties metai

Vilūnė su šeima gyveno šiame kaime, viename iš didžiausių ūkių, kol jai suėjo 14-ka. Po karo, kai atėjo sovietai, pasiturinti šeima buvo priskirta buožėms. Bijodami, kad ištrems į Sibirą, 1947 m. jie išsikraustė į Jurbarką, kur gyveno pas tetą, tačiau tai neapsaugojo nuo tremties – 1949-aisiais visi penki – tėvai ir trys vaikai – buvo ištremti dešimčiai metų. Didelę dalį gyvulių jie jau buvo išpardavę. Jurbarke Vilūnė ir jos sesuo dar kurį laiką lankė gimnaziją.

„Kai mus vežė iš Jurbarko, mūsų auklėtoją Pilkauskienę Marytę paėmė kartu su trim mažiukais vaikais. Su auklėtoja vienam vagone visą mėnesį važiavom, jos vaikai susirgo, visi utėlėmis apėjom. Patekom į Irkutską, už Krasnojarsko dar parą važiavom, kol atsidūrėm galutinėje vietoje. Ten surūšiavo. Ėjo pirkliai, keli karininkai, rinktis žmonių – jeigu yra mažesnių vaikų, nieks neima, reikia darbingų. Kai mus iškrovė, dar 8 km iš Nižnij Udinsko vežė. Rusai, atsimenu, buvo draugiški, bet labai įbauginti, nes pripasakota, kad atvažiuoja banditai, smogikai. Gerai, kad pirtis buvo paruošta, nes utėlių kelionėje prisiveisė tiek daug, kad pasipurtai ir krenta. Mes bado nematėm, nes tėtė su mamyte, kai išsipardavė gyvulius, išslapstė pinigus maišiukuose po drabužiais mums ant kalo. Nesitikėjom, kad išveš, kai iš kaimo išbėgom. Nė negalvojom, bet šuo mums pasakė, kad veš – šitiek kaukė po langu, kur tėvai gulėjo tam kambary“, – pasakoja Vilūnė.

Grįžimas namo

Kai grįžo iš Sibiro, šeima dar pagyveno Jurbarke metus laiko, paskui grįžo į Kavolius, į namus. Ten jau gyveno kiti žmonės – kas tik norėjo. Į savo namus įleido su sąlyga, kad Vilūnė dieną naktį šers kiaules jų tvartuose įrengtose fermose. Paskui tas fermas dar praplėtė. Taip penkerius metus be jokių išeiginių dirbo. Vėliau čia pat kolūkio karves melžė, bites prižiųrėjo. „Pirmininkui sakiau, kad kiaulės dieną naktį paršiuojasi, reikia visą laiką vienai būti, o jis sako, džiaukis, kad dar įsileidom. Sesuo su šeima jau kitur gyveno. Namas labai didelis buvo, bet tik pusę teatgavom. Po kiek laiko leido savo namą išsipirkti, o paskui grąžino tuos pinigus. Tuo metu rubliai keitėsi, ką buvau sumokėjusi už jį, kai atgavau, išėjo tik viena lininė paklodė. Taip išmainiau ūkį ant paklodės“, – liūdnai pajuokauja kavoliškė.

Pasakoja, kad grįžę į namus jie nieko savo neberado. „Nieko visiškai. Kur katras norėjo tempė, nešė, vogė. Namas buvo didelis, antro aukšto langai išdaužyti, sienos pradėję pūti, nes pripustydavo, sukdavosi sūkuriai sniego, per sienas bėgo vanduo. O kas taisys? Gyveno benamiai – tai mergos su vaikais, tai bernai pas tas mergas, vaiduokliai visokie, perėjūnai, dabar jau išmirę visi. Paskui, kai apsivedžiau, perstačiau ant senų pamatų. Bet užtruko, nes juk ne iš Amerikos grįžom, iš Sibiro. 1965-ais apsivedėm, 1980-ais persistatėm“, – pasakoja kavoliškė. Su nuoskauda prisimena, kad Jurbarke prieš tremtį jiems dėdė buvo užrašęs namą kaip palikimą Taikos ir Vytauto gatvės kampe, tokį ilgą. Bet, kai grįžo, jau buvo kitas nusipirkęs iš valdžios. Jiems už tai davė tik 90 rublių.

Dabartinis kaimas

Dabar kadaise buvusi didelė ir graži sodyba labai apleista. Vilūnės vaikai – dvi dukros ir sūnus – seniai užaugę, visi išėjo kiekvienas sau. Vyriausioji važinėja dirbti į Vokietiją, kita gyvena Vilniuje, sūnus Pavidaujo kaime. Name prie pat Vidaujos, labai gražioje vietoje, pasak pašnekovės, šeimininkauja vaiduokliai. Kaip ir daugumoje šio kaimo sodybų. Mums atvažiavus, prie sodybos ganėsi kaimyno Matusevičiaus avys, netoliese keli sūnaus auginami galvijai. Pasak pašnekovės, dabar sūnus viską išmainė ant bambalio. Turėjo 15 karvių bandą ir tėvų žemės, bet alkoholis nugramzdino.

„Daugel daugel sodybų buvo abiejuose Kavolių kaimuose.  O dabar antrajame vienintelis Girdžius Ričardas  ūkininkauja. „Kaimus  skiria Vidauja. Pirmieji – nuo Girdžių iki Panerynės miško. 4 ūkiai liko tušti: Kavolių, Mozūraičių, Globių, ir mūsų, Mankų. Pažėraičių nupirko Matusevičius, taip pat ūkininkauja. Kiti visi išmirę, išsikraustę. Melioracija kaip raudonoji šluota visus nušlavė. Buvo Šimaičių, Gudavičių, Saročkos, Norkaičių, Matelių, Kavolių, Kisielių, Vaičaičių, Mockų... Ten ant vidurio lauko, kur kelias nuo Butrimų tiesiai per Vidaują ant „ežvilkinio“ kelio veda, kai grįžom iš Sibiro, vieną keturių ir vieną aštuonių butų namus pastatė dviejų aukštų – visokiems perėjūnams. Viename gyveno valdininkai: agronomas, zootechnikas, brigadininkas. Tą praminė Kremliumi, o aštuonbutį – Aštuntu fortu. Jau dabar ir ten nieko nėra, Kremliuje viena, o kitame gal dvi šeimos gyvena. Apleista siaubingai“, – sako pašnekovė.

Ir tikrai, važiuojant pro šalį matosi plytomis ir lentomis užkalti tų namų vaiduoklių langai, siaubingai apleisti kiemai, visur mėtosi šiukšlės. „Fortiškiams dabar nieko nereikia – tinginiai su diplomu, langai užkalti – kokie langai, tokie ir žmonės“, – liūdnai pajuokauja.

Globių šeimostragedija

Vilūnė Toliušienė prisimena ir siaubingą tragediją, nutikusią jų kaimynystėje Globių sodyboje. Ten po karo buvo partizanų bunkeris. „Tais metais aš eidavau į mokyklą Pavidaujyje, nes Kavoliuose nesusidarė 4 klasė, per jų kiemą. Matydavau vis du vyrus tai prausiantis, tai skutantis, bet nekreipdavau dėmesio – kartais nieko nematai, kartasi matai, niekam nieko nesakai. Tai atsitiko per bulviakasį. Visi žinojom, kad jų sūnus Kleopas Globys ten slapstėsi su draugu iš Ukmergės Augustinu. Iš Kavolių šnipas buvo, jis eidavo į Eržviklą, naujienas nešdavo. Aš į mokyklą nuėjau vieną dieną, o kai parėjau, mačiau, kad pasipylė ugnys. Susisprogdino tie partizanai. Tėvai jau buvo seniukai. Kai susisprogdino, nuo to kiaulinyko, kur buvo bunkeris, liepsna  persimetė į klojimą, kilo basiausias gaisras. Kai stribai išvažiavo, Norkai, mano tėvai, Giedraičiai subėgo pas juos, o ta motina šaukia, klykia. Kaimynai su šakėm atėjo tų vaikinų kaulų ieškoti šiene, bertainy. Sklaidė ilgai prie to bunkerio. Kleopas buvo stambesnis, o tas kitas skrumnesnis. Motina parsinešė dvi staltieses, padėjo ant žolės ir kai kaimynai kaulus surinko, dėjo ant skirtingų staltiesių sakydama: „Čia Klevučio, čia Augusčiuko...“ Kitą dieną padarė tokius neva karstukus ir ji daržely po miegamojo langu juos pasikasė. Ten jie išbuvo 50 metų.

Atgavus nepriklausomybę, aš Antanui Gervyliui (Jurbarko politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkui, - aut.) pasakiau, kad yra dviejų partizanų kaulai pas mus kaime. Tada išvežė, gražius karstus padarė ir perlaidojo Jurbarke partizanų kapuose. O po to įvykio tuomet abu senukus Globius į Komiją ištrėmė“, – prisimena kavoliškė.

Pasakoja, kad partizaninis laikas jų kaime buvo intensyvus. Lankoje netoli namų buvo 70 arų miškiukas, kurį užsodino jos mamytė, kai laukėsi Vilūnės: „Buvo jau suaugęs jaunuolynas, kiek ten būdavo partizanų, visi mūsų kaimo žmonės – po du, po tris, po vieną ateidavo, žinodavo, kad niekas neišduos. Viena tarnaite galėjom pasitikėt, tai ji nešdavo valgyti. Dabar tas miškiukas gerokai išretėjęs, medžiai vėjų išvartyti, bebrų nugraužti.“

Prisimena, kad anuomet, jei kur koks naujagimis mirė Tauršilio šile palaidodavo. „Pušis tokia aukšta buvo, prie jos smėlyne ir laidojo. Partizano Mačiulio Stasiaus kūną tėvai pavogė iš Eržvilko aikštės, kai stribai sušaudė, ir prie tos pušies palaidojo, paskui Jurbarke perlaidojo“, – prisimena Vilūnė.  

Pasakoja, kad tremtinių iš kaimo buvo daug: „Mes dėl buožystės ištremti, Kisieliai, Gaudentas jų sūnus buvo partizanų vadas, jį nukankino kalėjime, Marcelė, jo žmona, ištremta. Po to Bertuliai, jų tėvą stribai kalėjime nužudė, Globiai, tie dėl partizanų bunkerio. Kiti turėjo pasitraukti iš ūkių, bijodami trėmimų, prieš varymą į kolūkius – Norkai link Vadžgirio pabėgo, paskui Blažienė iš Džiugų turėjo išbėgti iš ūkio, Striaukai iš Džiugų, Martinkus Bronius, Kundrotų Kaziukas. Visus išgaudė, kad tiktai turtai liktų.“

Važiuojant per kaimą pašnekovė parodo lanką prie Vidaujos, kurią jos tėvai buvo apsodinę berželiais. Ten gegužinės vykdavo per vasarą po kelis kartus.

Prie buvusios mokyklos Janušauskų name, pasakoja: „Kiekvienas kaimas turėjo mokyklą. Nebėra nieko, vaikai išėjo iš mados. Savo Kavolių pradinei dar Sibire būdama Vilūnė sukūriau eilėraštį: „Ant kalnelio po berželiais, Kavolių ten mokykla. Tnai mokos daug vaikelių, tenai skamba mūs daina. Mokykla skardiniu stogu, sienos šypsosi gelsvai, o langai, langai didžiuliai, gal įskristi sakalai.“ Pamačiusi, kaip dabar atrodo šis namas,  liūdnai pajuokauja, kad tikrai sakalai gali įskristi, nes langai beveik visi išdaužyti. Pašnekovė rodo ir kur vaikai iš Ridikiškių kaimo ateidavo per mišką.

„Neriukas ten bėga, Panerinis miškas. Rožintakiu vadinamas upeliukas nuo laukų bėgdavo, kodėl taip vadinasi, dabar niekas nežino“, – sako kavoliškė. Tiek daug vietovardžių atsimena pasakotoja – iš tų vietovardžių galima išskaityti šio krašto praeitį. Ir tiek daug istorijų, dar niekada negirdėtų. Visų  šį kartą čia net nesudėjome. Vilūnė Toliušienė sako, kad turi minčių jas visas surašyti. Tikrai būtų įdomu  šio krašto mylėtojams. 

Straipsnis  1 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

R. Sakalauskas, Sinchronizacija

Kelionę po Lietuvą pradeda videomeno peržiūrų ciklas „Blyksniai“  0

Šešiasdešimtmečio proga - XI Teatro meno šventė „Senjorai ir jaunystė“

Šešiasdešimtmečio proga - XI Teatro meno šventė „Senjorai ir jaunystė“  0

Europos paveldo dienose - Kartupėnų piliakalnio atradimai

Europos paveldo dienose - Kartupėnų piliakalnio atradimai  0

Muzikos pašnekesiai prie kavos tęsiasi

Muzikos pašnekesiai prie kavos tęsiasi  3

Prezidento dekretu patvirtintas Jurbarkų seniūnijos herbas

Prezidento dekretu patvirtintas Jurbarkų seniūnijos herbas  1

Viešvilės miestelio dienos: nuo karybos iki Viešvilės garbės

Viešvilės miestelio dienos: nuo karybos iki Viešvilės garbės  1

Vargonus pasitinkant – ypatingas koncertas K. Donelaičio bažnyčioje

Vargonus pasitinkant – ypatingas koncertas K. Donelaičio bažnyčioje  1

Onas sveikins ir Onines švęs Raudonė ir Girdžiai (švenčių programos)

Onas sveikins ir Onines švęs Raudonė ir Girdžiai (švenčių programos)  1

Smalininkų uostą atgaivino teatralizuota Nemuno šventė (video)

Smalininkų uostą atgaivino teatralizuota Nemuno šventė (video)  1

Kaip bibliotekininkai paskyniškius mokė lauko šaškes pasigaminti

Kaip bibliotekininkai paskyniškius mokė lauko šaškes pasigaminti  1

Seredžius apleistą namą pavertė patraukliu turizmo objektu

Seredžius apleistą namą pavertė patraukliu turizmo objektu  2

Jungtinis jurbarkiškių kolektyvas – „Baltijos rampoje“

Jungtinis jurbarkiškių kolektyvas – „Baltijos rampoje“  4

Beveik visi šimtukai gauti Jurbarko gimnazijos abiturientų.

Šiųmetinis Jurbarko rajono šimtukų derlius bus gerokai mažesnis  1

Įsiamžink didžiulės trispalvės fone ir laimėk kvietimų į „Superfiesta“

Įsiamžink didžiulės trispalvės fone ir laimėk kvietimų į „Superfiesta“  5

Jurbarko žydų tragedijos dieną priminė įspūdingas muzikos ir šokio reginys (VIDEO)

Jurbarko žydų tragedijos dieną priminė įspūdingas muzikos ir šokio reginys (VIDEO)  2

Miesto progimnazijų pirmokų bėdos.  Iki tarybos posėdžio – bandymas susitarti su tėvais

Miesto progimnazijų pirmokų bėdos. Iki tarybos posėdžio – bandymas susitarti su tėvais  15

Joninių šventės atgarsiai – kaimas ir miestas švenčia skirtingai

Joninių šventės atgarsiai – kaimas ir miestas švenčia skirtingai  1

Bus skelbiami konkursai keturių rajono mokyklų direktorių pareigoms užimti

Bus skelbiami konkursai keturių rajono mokyklų direktorių pareigoms užimti  4

Štai kaip atrodo Žiobrių karalius. Skaniausius žiobrius Jurbarko krašte kepa Valteris Povilaitis iš Palėkių kaimo.

Palėkiškis žiobrių karalius: „Žuvis mus užaugino“  2

Projektų dienos – galimybė mokytis KITAIP

Projektų dienos – galimybė mokytis KITAIP  1

Gedulo ir Vilties diena. Istorikas priminė nepelnytai pamirštus du jurbarkiečius partizanus

Gedulo ir Vilties diena. Istorikas priminė nepelnytai pamirštus du jurbarkiečius partizanus  1

Eržvilkas kviečia į tradicinę „Antanų polką“

Eržvilkas kviečia į tradicinę „Antanų polką“  1

Prie tremtinių paminklo Jurbarko kapinėse pasiųsta jautri žinutė emigrantams  (video)

Prie tremtinių paminklo Jurbarko kapinėse pasiųsta jautri žinutė emigrantams (video)  1

Jurbarko krašte vyksta Gedulo ir Vilties dienai skirti renginiai

Jurbarko krašte vyksta Gedulo ir Vilties dienai skirti renginiai  1

Mūsų partneriai