Atvelykis arba Velykėlės

Sekmadienį – Atvelykis, šventė, simboliškai užbaigianti velykinę savaitę, prasidėjusią Prisikėlimu. 

Pasak Šventojo rašto, tą dieną prisikėlęs Jėzus Kristus pasirodė apaštalams ir suteikė jiems galią atleisti nuodėmes. Ankstyvojoje krikščionybėje per Atvelykį vykdavo naujai pasikrikštijusiųjų katechezė, o 389 m. imperatorius Teodosijus pirmąją Velykų savaitę paskelbė privaloma švente.

Tomo sekmadienis

Nuo pat senų laikų Atvelykis buvo šventė, minima ypatingu būdu. Rytų Bažnyčioje ji vadinama Antipascha („vietoje Velykų“) ir Tomo sekmadieniu. Tomas negalėjo kartu su kitais apaštalais dalyvauti Išganytojo Velykų įvykiuose ir tuo netikėjo. Tad Velykos jam buvo tarsi atnaujintos, Atvelykis jam buvo „vietoje Velykų“. Apaštalui Jonui, kuris įtikėjo pirmasis, tereikėjo išvysti numestas drobules, Petrui – susitikti su Jėzumi vienam, Emauso mokiniams – pasikalbėti ir pavakarieniauti su Viešpačiu, Marijai – būti pavadintai vardu, o Tomui – įkišti pirštą į Jėzaus žaizdų vietą, paliesti Viešpatį. Tomo sekmadienis yra Velykų atnaujinimas tiems, kurie Velykų švęsti negalėjo bei užtikrinimas, kad Viešpats žino, ko žmogui labiausiai reikia, idant jis nebebūtų netikintis, bet būtų tikintis.

Dievo Gailestingumo sekmadienis

2000 m. balandžio 30-ą dieną, sesers Faustinos Kovalskos, Kristaus gailestingumo apaštalės, kanonizacijos proga (tuomet tai buvo Atvelykio sekmadienis), Jonas Paulius II įsteigė Dievo Gailestingumo sekmadienį, kuris sutampa su Atvelykiu. Vieną dieną šv. Faustina meldėsi, kad ši šventė būtų paskelbta ir kreipėsi į Viešpatį: „Jie sako, kad tokia šventė jau yra, tad kam dar turėčiau apie ją kalbėti?“ Jėzus atsakė: „O kas žino bent ką nors apie šią šventę? Niekas! Netgi tie, kurie turėtų skelbti mano gailestingumą ir mokyti apie jį žmones, dažnai patys apie tai nieko nežino. Štai kodėl aš noriu, kad atvaizdas būtų iškilmingai pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų ir viešai garbinamas, kad kiekviena siela jį pažintų“. (Dienoraštis 341). Nors Dievo Gailestingumo sekmadienis liturgiškai ir neminimas, tačiau Atvelykio Evangelija kalba ne vien tik apie apaštalo Tomo įtikėjimą, bet ir apie Dievo gailestingumą: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 22).

Liaudies tradicijos

Savaitė po šv. Velykų vadinta pravadų savaite. Pagal lietuvių liaudies tradicijas iki Atvelykio vaikai lankydavo krikšto tėvus, kurie apdovanodavo juos margučiais ir kitomis dovanomis. Per Atvelykį pasimatoma su giminėmis, jeigu dėl kažkokių priežasčių nepavyko pasimatyti per Velykas.

Dar viena pagrindinių Atvelykio tradicijų – kaimynų lankymas. Pastaruoju metu ši tradicija vis dažniau perauga į linksmus giminės, kaimynų, bendruomenės Atvelykio susibūrimus. Senoliai sakydavo: „Jei per Atvelykį nesusitiksi su kaimynais – gerų metų nelauk".

Per Atvelykį buvo baigiami valgyti velykiniai valgiai. Žemaitijoje per Atvelykį būtinai valgydavo kiaušinienę.

Per Atvelykį, kaip ir per Velykų savaitę, buvo laikomasi įvairių draudimų (pvz., dzūkės savaitę iki Atvelykio neruošdavo metmenų, kad audžiant siūlai nesusipainiotų), buriama.

Velykėlės

Atvelykio tradicijos itin artimos Velykoms: vėl ridenami margučiai (beje, margučių ridenimas simbolizuoją žemės pabudimą iš žiemos miego), renkamas stipriausio kiaušinio savininkas, smaguriaujama pyragais, supamasi sūpuoklėse, lankomasi svečiuose. Tądien daugiausiai dėmesio skiriama vaikams, todėl Atvelykis kartais vadinamas vaikų Velykomis arba Velykėlėmis.

Šią dieną vėl dažomi kiaušiniai (anksčiau kaime dažydavo visus kiaušinius, kuriuos per savaitę sudėjo vištos). Kiaušinius per Atvelykį daužo tik vaikai.

Dar viena su margučiais siejama tradicija – kiaušiniavimas. Ji skirta patiems mažiausiems, dar neturintiems aštuonerių metų. Seniau kaime tokio amžiaus vaikai susiburdavo po kelis ir eidavo iš pirkios į pirkią, sveikindavo su šventėmis šeimininkus ir laukdavo jiems skirtų margučių. Bet dovanų už dyką jiems niekas nedalydavo: vyko mainai – margutis už ketureilį arba dainelę. Mažieji parodydavo, kiek kiaušinių tikisi: jei vaikas į burną įsikiša vieną pirštą – reikia dovanoti vieną, jei du – teks atiduoti du kiaušinius. Godesni susikišdavo ir visus penkis.

Kokia šventė be dovanų? Tradiciškai per Atvelykį vaikams dovanas dovanodavo bobutė Velykė. Tikėta, kad ji gyvena miške, o ruošti lauktuves mažiesiems jai padeda kiškiai: kūrena ugnelę, į vaškinį ar cukrinį vežimaitį sukrauna nudažytus kiaušinius, iškeptus pyragus, palydi pas vaikus ir padeda dovanas išdalyti. Pyragų, įvairių skanumynų neturėtų stigti ir ant Velykėlių stalo.

Su Atvelykiu baigiasi šventinio svečiavimosi ir poilsio laikas – laukuose prasideda pavasario darbai.