1918 m. vasario 16-osios atgarsiai Jurbarke

Žvelgdami į praeitį, paprastai matome ten tik pačius didžiausius įvykius bei žmones ir nepastebime, nes dažniausiai apie tai nieko nežinome, aplink juos plytėjusio smulkių nutikimų, paprastų žmonių ir kasdienybės tinklo, kuris ne tik supo tuos įvykius, tačiau neretai ir sudarydavo galimybę jiems susikurti. Kalbėdami apie 1918-ųjų vasario 16-ąją mes visada galvojame tik apie Vilnių ir Lietuvos Tarybą – tuos 20 iškilių vyrų, karo ir okupacijos metu išdrįsusių deklaruoti mūsų valstybės nepriklausomybę. Tačiau Lietuva nebuvo tik Vilnius ir signatarai, ji susidėjo iš miestų, miestelių ir kaimų, iš daugybės kasdieninį darbą dirbusių žmonių...

Švenčiant Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną siūlome prisiminti, kas 1918-aisiais metais vyko Lietuvos pakraštyje, viename iš tų nedidelių miestelių – Jurbarke.

Krašte šeimininkavo vokiečiai
Vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vieningai priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Tuo metu Jurbarke ir apylinkėse viešpatavo kaizerinės Vokietijos okupacinė administracija. Jurbarkas buvo apskrities centras. Šių apskričių okupuotoje Lietuvoje iš viso buvo 22. Beveik neaprėžtomis teisėmis šiuos administracinius vienetus tvarkė apskričių viršininkai, Jurbarke, tikėtina, tai buvo Šiutė (Schuette). Be įvairių pareigūnų vokiečių, kaimuose iš vietinių gyventojų buvo ir okupantų paskirtų seniūnų, o mieste jiems talkino iš miestiečių vyrų sudaryta savotiška pagalbinė policija. Tie „policininkai“ nešiojosi pasikabinę „medinį kočėlą“ – lazdą su storesniu galu, todėl žmonės juos pravardžiavo knipelpolicais, arba knipeliais (pagal vokišką žodį Knüppel „lazda, kuoka“).
Miestas ir apylinkės gyveno beatodairiško, grobuoniško okupacinio režimo sąlygomis. Žmonės vargo dėl siaučiančių ligų ir maisto bei aprangos trūkumo.
Ūkininkai buvo varginami dideliais mokesčiais ir visokiomis prievolėmis. Miesto gyventojus okupantai vertė atiduoti visus varinius ir žalvarinius daiktus: indus, žvakides, varpelius ir kt. Miestiečiai turėjo rinkti vokiečiams kaštonus, dilgėles.
Dainių pelkėje imta intensyviai kasti durpes. Joms vežti prie Mituvos žemupyje įrengtos prieplaukos baidokams buvo nutiestas siauras geležinkeliukas, ėjęs palei kapines per „Pūsodį“ (taip jurbarkiškiai vadino dabartinį miesto parką). Miškuose vokiečiai organizavo pušų sakinimo darbus. Supiltus į statines sakus jie taip pat gabeno į Vokietiją.
Ėmę valdyti Jurbarką vokiečiai skubėjo elektrifikuoti savo įstaigas. Kadangi vokiečių armija 1915 m. puldama sudegino kunigaikščio Vasilčikovo malūną, kur būta ir dinamo mašinos, tiekusios elektrą rūmams, cerkvei, kontorai, fligeliams ir vienam gyvenamajam namui, 1916 m. jie įrengė elektrinę buvusios muitinės sandėlyje. Ši visų pirma turėjo aprūpinti elektra jų būstines. Paskui nutiesė linijas ir po miestą.
Dainių pelkėje durpes kasė ir elektrifikuojant miestą žemės darbus dirbo daugiausia išbadėję prancūzų karo belaisviai, laikomi buvusioje keturklasėje miesto mokykloje. Jurbarko visuomenė organizavo jų šelpimą. Su belaisviais vokiečiai elgėsi labai žiauriai. Dar valdant okupantams, mokyklos pastatas, buvęs netoli kapinių, sudegė.

Aktyvėjo lietuviška veikla
Kovo 3 d. bolševikų valdoma Rusija Breste (Baltarusijoje) (lietuvių spaudoje šis miestas ilgai vadintas Lietuvos Brasta) pasirašė su Vokietija taikos sutartį.
Praėjus keliems mėnesiams po šios sutarties sudarymo, į Lietuvą ėmė grįžti karo metus Rusijoje praleidę pabėgėliai. Vienas iš jų, Antanas Giedraitis, iškėlė iniciatyvą steigti Jurbarke mokyklą. Dalyvaujant ir kitiems šiuo klausimu susirūpinusiems jurbarkiškiams, vargonininkui Jonui Pociui, vikarui Martynui Jonaičiui, klebonui Pranciškui Stakauskui, „Saulės“ draugija Jurbarke ėmėsi steigti gimnaziją. Gavus landeshauptmano leidimą, Jurbarko vidurinė mokykla (progimnazija) spalio 14 d. pradėjo darbą.
Vasarą Petras Marcinkevičius Jurbarke pastatė operetę „Šventoji Cecilija“. Solistė – Juozapa Pranaitytė-Biliūnienė.
Po Pirmojo pasaulinio karo Jurbarke apsigyvenęs Juozas Bastys tų metų rudenį subūrė scenos mėgėjų trupę. Joje dalyvavo iš Kalnėnų kaimo Jurgis Šlyteris, Juozas Tamošaitis, iš Jurbarko – Juzė Krenciutė, Ona Lukoševičiūtė, Sofija Salickaitė ir kt.

Pradėjo kurtis lietuviška valdžia
Lapkričio 2-ąją Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją, o lapkričio 11-ąją Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas patvirtino prof. Augustino Voldemaro pristatytą vyriausybę – ministrų kabinetą. Prasidėjo visų lygių lietuviškų valdžios organų kūrimasis.
Gruodžio mėnesį įkurta Jurbarko miesto savivaldybė ir prie jos ėmė veikti milicija (policija).
Gruodžio 18-ąją kun. Martyno Jonaičio iniciatyva įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į Jurbarko miesto tarybą. Tarybą sudarė 33 nariai, iš jų: 15 katalikų, 13 žydų, 4 vokiečiai ir 1 rusas.
Gruodžio 25-ąją iširo A. Voldemaro vyriausybė, o gruodžio 26-ąją Mykolas Sleževičius sudarė antrąją koalicinę vyriausybę.
Gruodžio 29-ąją naujoji vyriausybė parengė ir išspausdino ministro pirmininko M. Sleževičiaus ir krašto apsaugos ministro Mykolo Velykio pasirašytą atsišaukimą „Į Lietuvos piliečius“, kuriame krašto vyrai raginami stoti į Lietuvos Krašto Apsaugą, kad būtų galima apsiginti nuo įsibrovusios į kraštą Rusijos kariuomenės. Šio raginimo balsą, atrodo, išgirdo nemažai jurbarkiškių.
Metų pabaigoje susikūrė Jurbarko partizanų būrys, kurį suorganizavo buvęs Jurbarko ligoninės vedėjas gyd. Bronius Sipavičius ir K. Ambrazevičius. Būryje dalyvavę kun. Padleckis, J. Šlyteris ir Tamošaitis.
Gruodžio 31-ąją Lietuvos vyriausybė ir kariuomenės vadovybė, grėsmingai artėjant prie Vilniaus Raudonajai armijai, pasitraukė į Kauną.

Šaltinis: „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918–1940 metai“. Sudarė Arnoldas Piročkinas, 2018.