Vaikų rankose atgyja Skirsnemunės bažnyčios prakartėlės skulptūros (NUOTRAUKOS)

Dar sausio pabaigoje Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos feisbuko paskyroje pasirodė pranešimas apie tai, kad mokyklos Dailės skyrius „įsitraukė į įdomų ir labai vertingą bendradarbiavimą su Skirsnemunės Šv. Jurgio parapija“ – mokytojų Linos Rušienės ir Inesos Bosaitės vadovaujami mokiniai ėmėsi užduoties tyrinėti ir atnaujinti Šv. Jurgio bažnyčios Betliejaus skulptūrėles.

Dailės mokytojos džiaugėsi, kad meno mokyklos mokiniai galės susipažinti su restauratoriaus profesija, sužinoti, kokiomis medžiagomis yra atnaujinami meno kūriniai, patirti, kiek kruopštumo ir atsakomybės reikia norint atgaivinti senovišką gipsinę skulptūrėlę. Beje, keletą mėnesių mokiniai tyrinėjo šias skulptūrėles ir iš kitos pusės – šventųjų figūrėlės pasirodė esančios puikūs modeliai piešimui iš natūros.

Nesinorėjo išmesti

Nors prakartėlės skulptūros, tikėtina, nėra itin vertingi meno kūriniai – iš gipso pagamintos figūros greičiausiai yra masinės gamybos, tačiau jų vertę didina amžius. Skirsnemuniškiai sako nežinantys, kada bažnyčioje atsirado šios figūros, bet akivaizdu, jog ne prieš vieną dešimtmetį. Per daugelį metų naudojimo ir dėl ne visada tinkamo sandėliavimo gipsinės skulptūros gerokai nukentėjo – apsibraižė ir nubyrėjo dažai, nudužo kai kurios detalės, tad restauratoriams tikrai buvo ką veikti.

Pasak Skirsnemunės Šv. Jurgio parapijos klebono kunigo Gintauto Kabašinsko, jam atvykus teko apsispręsti, ką daryti su gerokai nušiurusiomis prakartėlės skulptūromis. „Labai nesinorėjo jų išmesti ir pirkti plastikines figūras“, – sakė klebonas, džiaugdamasis, kad meno mokykla sutiko užsiimti restauracija.

Sulaukė pagalbos

Pagrindiniai atnaujinimo darbai prasidėjo pasibaigus mokslo metams – nuo birželio 1-osios dešimt dienų restauravimo kūrybinėse dirbtuvėse Dailės skyriaus 4–6 klasių mokiniai valė, glaistė, šveitė ir dažė skulptūrėles. Į pagalbą vaikams atėjo ir vyresnieji.

Prieš pradedant darbą trumpą įvadą – paskaitą apie restauravimo subtilumus papasakojo kviestinė viešnia, buvusi meno mokyklos mokinė, o šiuo metu Kauno kolegijos dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo specialybės diplomantė Aistė Krištopaitytė, kuri pasidalino įžvalgomis apie skulptūrėlių būklę ir patarimais, kaip jas restauruoti. Pagrindinis patarimas – kuo mažiau keisti skulptūras, stengtis išlaikyti jų padines spalvas.

Į pagalbą atėjo ir meno mokyklos mokinių – Tėjos ir Tito – mama, dizainerė Asta Gresienė. Ji ne tik rado šiuolaikinių skulptūrėlių restauracijai tinkamų medžiagų, bet ir padėjo figūras atnaujinti ten, kur teko atkurti prarastas detales, pavyzdžiui, jaučio ragus, ausis ir uodegą, asiliuko ausis ir uodegą ir pan. „Studijuojant Stepo Žuko technikume (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas – aut. past.) teko dirbti su moliu. Be to, man patinka daryti smulkius dalykus, jei turėčiau laiko, galėčiau ištisai krapštytis“, – šypsojosi devynerius metus dizainą studijavusi A. Gresienė, paklausta, iš kur jos tokie restauravimo įgūdžiai.

Sugrįš rudenį

Restauratoriaus darbas pasirodė reikalaujantis begalinio kruopštumo ir daugybės laiko. Kantriai glaistę, šveitę, valę ir dažę skulptūras vaikai prisipažino, kad šis darbas jiems nėra prie širdies. Tuo tarpu atėję padėti suaugusieji, priešingai, teigė, kad tai labai įtraukiantis užsiėmimas.

Kūrybinių dirbtuvių metu birželio mėnesį suspėta restauruoti tik dalį skulptūrėlių. Jauniausiems Dailės skyriaus mokiniams, ketvirtokams, teko lengviausias darbas – atnaujinti avių figūras. Būtent jie su savo darbu puikiai susidorojo – daugiau nei dešimties avelių banda, vedina ožio, jau pasiruošusi užimti savo vietą prakartėlėje. Su šventųjų figūromis, kurias tvarkė vyresnieji mokiniai ir suaugę, pasirodė besą sunkiau – didelėms ir gerokai senesnėms figūroms atnaujinti darbo ir kruopštumo reikia gerokai daugiau. Tad jos – nuglaistytos, nušveistos ir iš dalies nudažytos – liko laukti rudens ir naujų mokslo metų.

„Laiko dar turime – skulptūros į bažnyčios Betliejų turi sugrįžti tik prieš Kalėdas“, – šypsojosi mokytoja L. Rušienė, žadėdama rudenį į restauracijos darbus įtraukti ne tik vaikus, bet ir dailės užsiėmimus lankančius suaugusius.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026-06-26, Nr. 25 (1591).