"Atminties kelio“ eisenos dalyviai paminėjo Jurbarko žydų bendruomenės sunaikinimo 80 – metį

Liepos 4 d. (sekmadienį) Jurbarke įvyko „Atminties kelio“ eisena, skirta paminėti 80 – ąsias vietos žydų bendruomenės sunaikinimo metines.   Šis minėjimas yra vienas iš Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su jos iniciatyva įsteigtais Tolerancijos ugdymo centrais bei kitais partneriais inicijuoto nacionalinio projekto „Atminties kelias 1941 – 2021“ renginių.

„Atminties kelio“ minėjimai – tai atminimo eisenos, kurios prasideda miestų centrinėse dalyse, kur anksčiau gyveno žydai ir baigiasi Holokausto aukų masinių žudynių vietose. Eisenų dalyviai nešasi akmenėlius su ant jų užrašytais čia gyvenusių žydų vardais – tai ir pagarba istoriškai susiklosčiusiai žydų tradicijai į kapines nešti akmenėlius, ir Holokausto aukų įasmeninimas. Žudynių vietose vykstančiuose minėjimuose bus ištarti šie vardai ir iš nebūties prikeltos atskirų šeimų ir iškiliausių to krašto asmenybių istorijos. Panašūs renginiai Tarptautinės komisijos iniciatyva vyksta daugiau nei dešimtmetį minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną – rugsėjo 23 d., kuriuose kasmet  dalyvauja 150 – 200  mokyklų ir daugiau nei 10 000 dalyvių.

Šiemet „Atminties kelio 1941-2021“ minėjimo renginiai organizuojami nuosekliai (chronologiškai) sekant skaudžių istorinių įvykių kalendorių. Jau numatyta surengti kelias dešimtis minėjimo renginių, skirtų  atskirų miestų ir miestelių žydų bendruomenių sunaikinimo 80-čiams paminėti. Renginiai vyks nuo birželio iki gruodžio mėnesio. Informaciją apie jau suplanuotus renginius galite rasti Tarptautinės komisijos tinklalapyje  www.komisija.lt .

1940 m. gyventojų surašymo duomenimis Jurbarke gyveno 1 319 žydų (29,7 proc. miesto gyventojų). Karo ir nacių okupacijos pradžioje Jurbarkas atsidūrė Tilžės gestapo kontroliuojamoje pasienio zonoje ir žydų masinės žudynės prasidėjo 1941 m. liepos 3 d. Tą dieną Jurbarko žydų kapinėse buvo nužudyta daugiau nei 300 žydų. Likusi Jurbarko žydų bendruomenė buvo sunaikinta iki 1941 m. rugsėjo mėnesio.  (Detalesnė informacija apie Jurbarko žydus ir jų likimą nacių okupacijos metu pridedama). 

Minint 80 – ąsias Jurbarko žydų bendruomenės sunaikinimo metines liepos 4 d. 14:00 val. nuomemorialo Jurbarko žydų bendruomenei (Kauno g. 64) prasidėjo „Atminties kelio“ eisena. Jos dalyviai ėjo Kauno gatve iki senųjų žydų kapinių, kur įvyks Holokausto aukų pagerbimo ceremonija.    

Lietuvoje yra daugiau nei 200 masinių Holokausto aukų žudynių vietų. Vienas iš „Atminties kelio“ eisenų iniciatorių ir organizatorių, Tarptautinės komisijos vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas išreiškė viltį, kad šiais metais bus aplankytos visos arba bent jau didžioji dalis šių vietų. „Mes tikimės, kad šių prasmingų ir jautrių paminėjimų organizavimui bus sutelktos visų geros valios žmonių pastangos, kurių pagrindinis tikslas siekti natūralaus visuotino supratimo, kad Holokaustas buvo didelė ne tik žydų, bet ir visų mūsų tragedija, kurios metu Lietuva neteko fenomenalaus intelektualinio, kultūrinio, politinio ir ekonominio potencialo“, - sakė R.Račinskas.

Tarptautinės komisijos tyrimų duomenimis dabartinėje Lietuvos teritorijoje iš maždaug 220 tūkst. iki karo gyvenusių žydų per Holokaustą buvo sunaikinta apie 200 tūkst.

Apie Holokaustą Jurbarko mieste, 1941 m.

Jurbarkas buvo nutolęs nuo Vokietijos sienos apie 12 km ir nuo Tilžės 60 kilometrų. Karo ir nacių okupacijos pradžioje Jurbarkas atsidūrė Tilžės gestapo kontroliuojamoje pasienio zonoje. 1940 m. gruodžio 26 d. gyventojų surašymo duomenimis, Jurbarke gyveno 4 439 žmonės, tarp jų 1 319 žydų (29,7 proc. miesto gyventojų). Pirmosiomis nacių–sovietų karo dienomis Jurbarke buvo atkurtos lietuviškos valdžios įstaigos. Birželio 22 d. rytą vokiečių kariuomenė po trumpos kovos užėmė miestą. Kitą dieną susirinkę buvę pogrindinės antisovietinės organizacijos nariai surengė susirinkimą ir išrinko penkių asmenų komitetą bei paskyrė naujus įstaigų vadovus. Miesto burmistru vėl tapo Jurgis Gepneris, šias pareigas ėjęs ir nepriklausomos Lietuvos laikais, Jurbarko policijos nuovados viršininku buvo paskirtas Mykolas Levickas, pašto viršininku – Jonas Bučiūnas, taip pat paskirti ir kiti pareigūnai. Vietinį partizanų būrį (vėliau reorganizuotą į pagalbinės policijos būrį) iš buvusių šaulių organizacijos narių suformavo ir pirmosiomis karo dienomis jam vadovavo Juozas Sabaliauskas. Būryje buvo apie 30 vyrų. Smalininkų vokiečių pasienio policijos punkto viršininko Gerhardo Carsteno įsakymu partizanai suiminėjo buvusius komunistus ir sovietinės valdžios aktyvistus. Apie įvykdytus areštus Carstenas informavo Tilžės gestapo operatyvinio būrio viršininką Böhme’ę. Pastarasis įsakė Carstenui organizuoti liepos 3 d. numatomą suimtųjų sušaudymą. Carstenas, pasikalbėjęs su Jurbarko burmistru J. Gepneriu, nusprendė egzekuciją vykdyti žydų kapinėse. Numatytą dieną į Jurbarką atvažiavo keliolika Tilžės operatyvinio būrio gestapininkų, vadovaujamų Böhme’s ir Hersmanno. Čia jų jau laukė G. Carstenas su jam pavaldžiais Smalininkų gestapo pareigūnais. Carstenas raportavo Böhme’i apie suimtųjų skaičių ir pasiruošimus sušaudymui. Beveik visi suimtieji buvo žydai. Suimtieji gestapininkų ir vietinių policininkų buvo atvaryti prie policijos pastato. Apie pietus buvo surinkta daugiau kaip 300 žydų ir komunistų. Suimtųjų kolona buvo nuvaryta į žydų kapines. Tarp mirčiai pasmerktų suimtųjų buvo gydytojas J. Karlinskis, vaistininkas N. Bregauskas, broliai Mostai. Gydytojas A. Antanaitis bandė išgelbėti chirurgą J. Karlinskį ir kreipėsi su prašymu į Böhme’ę, tačiau pastarasis stipriai smogė Antanaičiui ir pagrasino jį sušaudysiąs kartu su kitais suimtaisiais.

Kapinėse jau buvo iškastos kelios duobės. Prieš sušaudymą iš pasmerktųjų budeliai visaip tyčiojosi. Pirmajame pasauliniame kare kariavęs ir „Geležiniu kryžiumi“ apdovanotas Emilis Maksas čiupo vieną gestapininką ir bandė jį įsitempti į duobę, bet buvo nušautas. Prieš sušaudymą pasmerktieji turėjo nusirengti viršutinius drabužius ir atiduoti gestapininkams vertingus daiktus. Po to jie buvo atvaromi prie duobės krašto ir gestapininkų šūviais į pakaušį nušaunami. Tarp nužudytųjų buvo ir lietuvių, tarp jų žymus skulptorius Vincas Grybas. Keletui mirtininkų pavyko išsikapstyti iš duobės ir pabėgti. Tarp laimingųjų buvo Antanas Leonavičius, Povilas Striaukas, Abelis Valesas ir Leizeris Michailovskis. 1941 m. liepos 3 d. Jurbarke buvo nužudyti 322 žmonės, tarp jų 5 moterys ir vienas žydų vaikas, kuris nenorėjo skirtis nuo tėvų. Po žudynių Tilžės gestapininkai su savo vadais iškėlė išgertuves vienoje Jurbarko valgyklų.

Po 1941 m. liepos 3 d. žudynių toliau tęsėsi Jurbarko žydų persekiojimai ir kančios. Yra žinių, kad 1941 m. liepos 21 d. buvo sulaikyti 45 senyvo amžiaus žydai. Jie buvo susodinti į vežimus ir esą išvežti tikrinti sveikatos į Raseinius. Netinkantys fiziniam darbui senukai buvo nuvežti į Kalnujus ir ten sušaudyti. Jurbarke 1941 m. liepos mėn. jau veikė žydų getas. Jis buvo įsteigtas Dariaus ir Girėno gatvėje. Geto pastatai buvo aptverti tvora. Getą saugojo policininkai ir pagalbiniai policininkai. Žydai su apsauga buvo varinėjami atlikti įvairius purvinus darbus (valyti šiukšles ir pan.). Kalinių maitinimas buvo prastas, dažniausiai kopūstų sriuba ir truputis duonos. Geto kaliniai palaipsniui buvo žudomi. Miesto žydų skaičiaus mažėjimą nacių okupacijos pirmaisiais mėnesiais atspindi ir oficialūs valdžios dokumentai. 1941 m. liepos 23 d. burmistras J. Gepneris pranešė Raseinių apskrities valdybai Jurbarke gyvenančių žydų skaičių: Iš viso žydų tautybės gyventojų yra 1055 asmenų skaičius. Iš jų vaikų iki 2 metų amžiaus 25 asmenų skaičius, vaikų nuo 2 iki 4 metų amžiaus 39 asmenų skaičius, vaikų nuo 4 iki 6 metų amžiaus 46 asmenų skaičius. 1941 m. rugpjūčio 21 d. žiniomis, Jurbarke jau buvo belikę 684 žydai. 1941 m. liepos 25 d. valdžia įsakė žydams nugriauti medinę sinagogą. Nugriovus ją, žydams liepta šokti ir dainuoti. Po to baltaraiščiai nuvarė žydus praustis į Nemuną, ten toliau buvo tęsiamos patyčios ir mušimai. Vokiečiai su pasitenkinimu šiuos įvykius fotografavo. Žydų kankinimai ir patyčios tęsėsi kelias dienas iš eilės. Liepos 28 d. žydams buvo įsakyta nugriautos sinagogos vieton sunešti religines ir kitas žydiškas knygas. Po pietų suneštos knygos buvo apipiltos benzinu ir sudegintos. 1941 m. liepos 29 d. žydams buvo įsakyta susirinkti prie miesto knygyno. Susirinkusiems žydams buvo įduoti sovietinių vadovų portretai ir Stalino biustas, ir jie buvo vedžiojami miesto gatvėmis. Žydų pasityčiojimo procesijai vadovavo policijos viršininkas M. Levickas. Žydų kolona buvo nuvaryta prie Nemuno. Prekybininkui Fridmanui įsakyta perskaityti žydų tautą išjuokiantį ir šmeižiantį tekstą. Po to buvo sukurtas laužas ir į jį žydams liepta sumesti sovietinius portretus ir Stalino biustą. Po to žydai buvo verčiami šokti ir dainuoti. Procesiją ir kitas patyčias fotografavo vokiečiai. 1941 m. rugpjūčio 1 d. septintajame kelio Jurbarkas–Smalininkai kilometre buvo įvykdytos Jurbarko žydų moterų ir vaikų žudynės. Moterys iš geto buvo išvarytos nakties metu ir susodintos į vežimus. Joms buvo pasakyta, kad esą bus vežamos darbams į Vokietiją. Vietiniai policininkai nuvežė žydes su vaikais į mišką netoli Kalnėnų kaimo ir ten sušaudė. Atrodo, kad šioms žudynėms vadovavo Smalininkų policijos punkto viršininkas Gerhardas Carstenas su keliais gestapininkais. Tikslus aukų skaičius nėra žinomas, įvairūs šaltiniai nurodo nuo kelių dešimčių iki 105 žmonių. Tarp nužudytųjų buvo ir senas Jurbarko rabinas.

Likę Jurbarko žydai buvo nužudyti 1941 m. rugsėjo mėnesį. 1941 m. rugsėjo 4 d. buvo sušaudyta 520 žydų moterų ir vaikų (tai buvo liepos 3 d. sušaudytų žydų vyrų šeimų nariai). 1941 m. rugsėjo 14 d. buvo nužudyti paskutinieji 50 Jurbarko žydai. Išsigelbėjo ir nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik keliolika gausios Jurbarko žydų bendruomenės narių.

Tekstas iš kn. „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“, p. 308-311. A.Bubnys, Margi raštai, 2021.