Klaipėdietę į Jurbarką atvedė menas

Jurbarkiškis fotografas Rimantas Akutaitis kažkada išsitarė, kad įdomu fotografuoti ne tik gyvenimo raukšlių išvagotus, bet ir jaunus veidus, nes jaunystė, grakštumas žavi... Ką jis norėjo pasakyti supratau, kalbindama Eglę Blažiūnaitę, 23 metų menininkę, iš pažiūros, gležną, trapią, bet išmintingą ne pagal metus.

Gimusi ir užaugusi Klaipėdoje mergina, ką tik baigusi meno ir juvelyrikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, beveik pusmetį darbuojasi Vinco Grybo memorialiniame muziejuje Jurbarke. Pasak Eglės, Jurbarkas jai – kaip saugus uostas, kur galima susikaupti savyje, išsiaiškinti, kur nori keliauti toliau, suprasti, ką jai patinka veikti labiausiai. Sako, dar nepajutusi to vienintelio dalyko, kuris ją traukia ir ko labiausiai nori. Jai viskas įdomu, prisipažįsta Eglė, samprotaudama, kad gal geriau nežinoti, ko nori, nes taip išlieki atviras, keliauji ir kuri gyvenimą tokį, kokį nori, o anksti supratus, ko labiausiai nori, kyla rizika užsibūti vienoje vietoje visomis prasmėmis. Kaip kūrėjui netobulėti. Panašu, kad darbas muziejuje jai jau padeda ieškoti savojo kelio – Eglė, svarsto, kad gal visai patiktų užsiimti skulptūrų restauracija, nes tokių specialistų trūksta visoje Lietuvoje.

Garsaus skulptoriaus proanūkė

Jurbarkas Eglei – mielas miestas, kuris asocijuojasi su menu, daile ir kurį ji vadina vienu gražiausių miestų, nors, pripažįsta, dėl jauno amžiaus gal ne tiek daug jų ir mačiusi. Galbūt todėl, kad miestas jai savas nuo pat vaikystės – nors yra tikra klaipėdietė, kone visas vasaras ir atostogas leisdavo čia, pas senelius ir pas krikštamotę Rasytę (taip meiliai ji vadina savo tetą Rasą Grybaitę). Su pusbroliais leisdama vasaras ji išmoko ne tik plaukti, bet ir nardyti, o Jurbarko karjerą yra skersai išilgai perplaukusi.

Vaikystėje leisdama dienas V. Grybo muziejuje ji stebėdavo, kaip Rasa ir jos vadovaujamos dailės studijos moterys kuria, tuomet ir pačiai kildavo noras pabandyti. Ir pabandydavo. O kur dar galimybė būti aplinkoje, kur renkasi įvairiausi menininkai, galintys duoti vertingų patarimų ir net padėti renkantis profesiją. Pasak Eglės, būtent Jurbarko aplinka padėjo anksti suprasti, kad jos kelias susijęs su menu. Iš menininkų išgirdo ir naudingų patarimų, pavyzdžiui, rinktis juvelyrikos studijas ir būtent VDA Telšių fakultete, kur ši disciplina dėstoma stipriausiai. Paklausė ir nepasigailėjo. Tiesa, jei Jurbarkas Eglei asocijuojasi su daile, tai Klaipėda – su muzika, mat uostamiestyje ji kurį laiką meno mokykloje mokėsi groti smuiku, vėliau dainavo chore, mokėsi šokių.

Tiesa, Eglės troškimas kurti gali būti kilęs ne tik iš aplinkos, bet ir iš jai tekusių genų, nes ji garsaus skulptoriaus Vinco Grybo proanūkė. „Ta pati ta pati dirva, tas pats sodas“, – šypsosi ji.

 Jurbarke pažįsta pasaulį

Eglei patinka tai, kuo užsiima. Anksčiau muziejuje leisdavusi vaikystės vasaras, dabar ji darbuojasi edukacijose, fotografuoja renginius, padeda rengti ekspozicijas. Tenka ir kompiuteriu padirbėti – kaip be jo šiais laikais. Pripažįsta, kad sulaukia klausimų, ką ji veikianti Jurbarke, esą jauniems čia nėra ką veikti. Eglė šypsosi, su tuo ji negalinti sutikti. Gal čia mažiau džiazo ar klasikos koncertų nei Klaipėdoje, gal jaunimo bendruomenė mažesnė, bet Jurbarkas yra vieta, kur gali save atrasti, pažinti, gamtoje, aplinkoje.

„Menas ateina iš gilaus supratimo apie pasaulį“, – sako mergina, Jurbarke bandanti geriau tą pasaulį suprasti, įsiklausyti į jį be skubos. Kitaip nei dideliame mieste, kur daugiau trinties, konfliktų. Iš jų taip gimsta menas, bet jis gali gimti ir iš ramybės – išmąstytas, giliai išjaustas.

Projektas „Gera čia: Jurbarko jaunimo sėkmės istorijos“ iš dalies remiamas Medijų rėmimo fondo, skirta 6 000 Eur.