Gimnazistas, turintis apie ką pasikalbėti su Platonu

Sakoma, kad išmintis byloja senolių lūpomis. Tačiau kartais tikrai verta įsiklausyti ir į jaunų žmonių, nors ir nesukaupusių didelės gyvenimiškos patirties, bet rieškučiomis semiančių užrašytą išmintį, žodžius. Tokios mintys kilo pasikalbėjus su Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos vienuoliktoku Titu Šepečiu, kuris mokosi iš knygų, iškilių istorinių asmenybių gyvenimo, domisi istorija, literatūra, yra susipažinęs su meno istorija ir teorija, filosofija, daug skaito ir vertina knygą bei apskritai rašytinį žodį.

Titas, skaitantis V. Šekspyro pjeses ir susipažinęs su Platono olos alegorija, sako neturintis autoritetų, bet su Platonu norėtų pasikalbėti – turėtų šiam filosofui nemažai klausimų. Labiausiai jį domina istoriniai laikotarpiai, per kuriuos žmogus daug visko šviesaus ir gražaus sukūrė – ypač Renesanso epocha. Mūsų dėmesį Titas patraukė savo pasiekimais, kurie šį pavasarį pabiro vienas po kito – kovo viduryje respublikinėje lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje Vilniuje jis užėmė pirmąją vietą, balandį respublikinėje istorijos olimpiadoje Klaipėdoje – trečiąją. Pavasarį dalyvavo ir viešosios kalbos konkurse, kuriam parašė kalbą apie švietimo sistemą ir pateko į finalą. Jame gyvai dalyvauti negalėjo, tad siuntė kalbos vaizdo įrašą.

Respublikinės lietuvių kalbos ir literatūros olimpiados nugalėtojas Titas su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Violeta Greičiūniene Vilniuje.

Kovo mėnesį jis spėjo gana sėkmingai sudalyvauti ir filosofijos olimpiadoje, kurioje, nors prizinės vietos neužėmė, pateko į respublikinį etapą ir rašė esė apie menininko vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Beje, šiai olimpiadai Titas ruošėsi savarankiškai, nes, kitaip nei Vilniuje, filosofijos pamokų Jurbarko gimnazijoje nėra.

Titas, užėmęs trečiąją vietą respublikinėje istorijos olimpiadoje, su istorijos mokytoja Auguste Vabaliene Klaipėdoje.

Titas yra baigęs Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos dailės skyrių, tačiau apie savo pasiekimus šioje srityje nelinkęs pasakoti (nors jų būta) – sako, viskas pasimiršę. Džiaugiasi, kad mokėsi, kad įgijo vertingų žinių, nors ir nebuvo lengva. Beje, paprašytas išvardinti visus pasiekimus, jis kuklinasi nemėgstantis girtis, pasak jo, tiesiog „gana daug pasisekė“.

Baigdamas Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos dailės skyrių.

Atsiskleidė gimnazijoje

Titas nesutinka ir su teiginiu, kad labai gerai mokosi, nes jam sunkiau sekasi matematika, iš kurios dažniau gauna septynetus-aštuonetus – gal dėl to, kad nelabai patinka. Prie mažiau įdomios temos tenka ir ilgiau pasėdėti, tekstą panagrinėti, o jei dalykas ar tema patinka – lengviau perpranta ir įsimena.

Sako, kad būtent Jurbarko gimnazijoje jis atsiskleidė, jam patinka konkursuose varžytis su bendraamžiais, motyvuoja geri rezultatai. O jų pasiekia, nes įvairiais dalykais domisi plačiau ir giliau nei numatyta mokyklinėse programose. Beje, mokyklinių programų, ypač istorijos, kūrėjams jis turi nemažai priekaištų.

Titas šypsosi, kad ne visada buvo toks motyvuotas kaip dabar, pasak jo, kai tau 11–12 metų, negalvoji, kad turi mokytis sau – eini lengviausiu keliu ir gyveni be rūpesčių. „Bet tokia ir turi būti vaikystė“, – sako Titas, kurio nuomone, vaikystėje ir patinginiauti turi būti laiko.

Nori atsikratyti...tinginystės

Tačiau dabar paklaustas, kurios savybės norėtų atsikratyti, nurodo būtent tinginystę. Žodžiai nuskamba keistai, nes vaikinas, kaip niekas kitas, užsiima įvairiomis veiklomis: yra gimnazijos jaunųjų žurnalistų būrelio narys (rašo tekstus ne tik gimnazijos laikraščiui, bet yra bendradarbiavęs ir su „Mūsų laiku“), savanoriauja Jurbarko krašto muziejuje, su gimnazijos komanda žaidžia gyvuose „Auksinio proto“ žaidimuose. „Jei netingėčiau, galėčiau dar daugiau nuveikti, dar kuria viena sritimi domėtis“, – sako Titas, kurį sąžinė graužia, kad penktadienį po pamokų norisi tiesiog pailsėti ir nieko neveikti. Jam atrodo, kad nevalia tiesiog gulėti ir tingėti, kad nuolatos reikia kažką veikti: ar dviračiu važiuoti, ar knygas skaityti, ar dulkes valyti.

Titas savanoriauja Jurbarko krašto muziejuje. I. Skridlos nuotr.

Tito planas, kurio, panašu, sekasi laikytis, per mėnesį perskaityti bent vieną knygą, o per atostogas – ir daugiau. Kitas planas – vasarą kasdien dviračiu numinti iki Molynės ir atgal. Patinka jam dviračiu  ir paimsriu pasivažinėti – ne dėl sportinės formos, o tiesiog pasigrožėti gamta ir, dar svarbiau, įveikti save.

Liko patikrintos knygos

Apie knygas su Titu galima kalbėtis daug ir ilgai. Jo namų bibliotekėlėje yra ir istoriko A. Šapokos „Lietuvos istorija“, ir gilų įspūdį palikusios E. Remarko knygos: „Vakarų fronte nieko naujo“, „Trys draugai“. Yra ir A. Diuma knygų kolekcija. Patinka laiko patikrintos knygos – apie tai jis sprendžia ir pagal leidinio viršelį: sako, matyti, kuri knyga skaitoma. Jei nutrintais ir suklijuotais viršeliais, vadinasi, joje yra kažkas įdomaus ir vertingo.

Šiuolaikinių autorių naujų knygų atžvilgiu jis nusiteikęs gan skeptiškai – sako, sunku atskirti pelus nuo grūdų, kai taip paprasta knygą išleisti. Visai kitaip buvo ankstesniais laikais, kad ir tarpukario Lietuvoje, kai reikėjo gerokai pakovoti, norint knygą išleisti, ir jų išleidžiama buvo labai nedaug. Paaiškėja, kad ir jis pats norėtų knygą parašyti – turi minčių, galvoje dėliojasi siužeto linijos. Norėtų pasigilinti į menkiau žinomus Lietuvos istorijos laikotarpius ir asmenybes, ypač Vazų laikotarpį. Jį domina ir LDK valdovai Kazimieras, Aleksandras – mažiau žinomi, tačiau jų gyvenimo istorijos Titui atrodo ne mažiau įdomios nei Vytauto Didžiojo ar Žygimanto Augusto.

Knygai reikia subręsti

Titą žavi galimybė parašyti knygą – įdėti daug pastangų, darbo ir palikti po savęs kažką vertingo. „Kol tekstai skaitomi, tol jų autorius yra gyvas“, – sako jis, teigdamas, kad savo knygomis tikrai nebandys nieko pakeisti. Užtenka stengtis daryti tai, kas atrodo geriausia, atkakliai siekti tikslo. To jis, ko gero, ir mokosi iš knygų, kuriose jį žavi nenusižeminusios, kovojančios dėl savo įsitikinimų asmenybės. Įkvėpimu gali būti ir naujai atrasti senieji autoriai, tokie, kaip Kristijonas Donelaitis, kuris, atidžiau ir giliau pasidomėjus jo gyvenimu ir kūryba, pasirodo esantis nepaprastai įdomus.

Tiesa, pats rašyti Titas sako neskubėsiantis – knygai reikia sukaupti gyvenimiškos patirties, subręsti. Primena Žemaitę, savo pirmąjį kūrinį išleidusią 49-erių. Jis pats į rašytinį žodį žiūri labai rimtai ir pacituoja rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės žodžius, kad norėdama vieną sakinį savo knygoje parašyti, ji turinti 30 knygų perskaityti,. „Ji gal hiperbolizuoja, bet tikrai turi daug kuo pasidomėti, kad viską tvarkingai padarytum“, – sako Titas, kurio knygos turbūt reikės bent kelis dešimtmečius palaukti.

Atsargios svajonės

Paaiškėja, kad pats Titas svajoja atsargiai – pirmiausiai reikia pasiekti artimiausius tikslus. „Negali prisisvajoti, kol dar nesi išlaikęs egzaminų“, – sako jis ir labai atsargiai kalba apie tai, ką norėtų studijuoti. Tiesa, prisipažįsta matantis save Lietuvoje, jį traukia humanitariniai mokslai, gal labiausiai istorija.

Tito taktika – mintyse susikurti blogiausią įmanomą scenarijų, kuris, žinoma, dažniausiai nepasitvirtina. Neblogas būdas išvengti nusivylimo. „Nusiteikiu, kad egzamine surinksiu 0 taškų. Bet tikrai surinksiu daugiau“, – šypsosi jis.

Paklaustas, kas jam atrodo baisiausias scenarijus kalbant apie žmonijos istoriją, jis, aišku, pamini karus, kurie, pasak jo, yra žemiausias žmonijos istorijos taškas, tragedija. Tito manymu, prie viso to priveda žmogaus nuasmeninimas, kai žmonės leidžia savivaliauti tironams, diktatoriams, leidžia jiems priimti sprendimus, lemiančius kitų gyvenimą.

Jam pačiam karų istorija nėra tokia įdomi, kaip šviesūs žmogaus asmenybės suklestėjimo laikotarpiai. Titą ypač domina po Viduramžių tamsos prasidėjęs Renesansas, kai suklestėjo žmogaus individualizmas, kai įvairiose srityse įvyko daug permainų, sukurta daug meno, architektūros, kultūros šedevrų. Labiau domina menkiau žinomas Šiaurės renesansas – tokių Europos šalių kaip Nyderlandų, Belgijos. Pamini ir Jano van Eiko „Arnolfinų portretą“, kuris, beje, laikomas vienu ankstyviausių Šiaurės Renesanso šedevrų. 

Vis dėlto svajonių, planų Titas turi – norėtų apsilankyti Didžiojoje Britanijoje, ypač Londone, ir pirmiausia pažinti tai, kas arti mūsų.

Paaiškėja, kad prieš vykdamas į kurią nors šalį Titas pasidomi, kiek toji šalis susijusi su Lietuva. Tokiu būdu sužinojo, kad Čekijos husitai Vytautą Didįjį buvo paskyrę savo (Bohemijos) karaliumi, kad Čekijoje buvo parašyta pirmoji mokslinė lietuvių kalbos gramatika. Lankydamasis Strasbūre užsuko į Šv. Petro Naująją bažnyčią pamatyti žymią gotikinę freską „Europos tautų žygis prie kryžiaus“, vaizduojančią Europos tautų ėjimą į krikščionybę. Freskoje pavaizduota 15 Europos tautų, o paskutinė moters figūra simbolizuoja Lietuvą – paskutinę Europoje priėmusią krikštą.

Toks yra gimnazistas Titas, neturintis autoritetų ir pats ieškantis atsakymų į iškylančius klausimus. Nereikia sekti svetimu pavyzdžiu, mano jis. Vaikinas greičiausiai teisus, bet su juo pasikalbėjus vis tik jo pavyzdžiu pasekti norisi: ir knygą į rankas paimti, ir savo tinginystę įveikti.

Augustė Vabalienė, istorijos mokytoja

Manau, Titas išsiskiria iš daugumos, nes  mokosi ne tik todėl, kad reikia. Istorija yra ir jo hobis. Titas labai motyvuotas, daug dirba savarankiškai, skaito, dažnai klausia įvairiausių klausimų, į kuriuos, tiesą pasakius, ne visada turiu atsakymą ir kai kuriais klausimai tenka pačiai papildomai pasidomėti (šypsosi). Bet tai džiugina, nes tokie mokiniai verčia pasitempti ir augti kartu su jais.

Violeta Greičiūnienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Per pamokas aktyviai diskutuoja, įtraukdamas ir kitus mokinius, turi savo požiūrį, moka ginti savo poziciją, itin kritiškai mąsto. Jis yra itin apsiskaitęs vaikinas, kuriam viskas labai įdomu. Stebina ne pagal amžių apsiskaitymas. Devintoje klasėje jau buvo perskaitęs V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, knygą, kuri yra 12-os klasės programoje. Jis ir man rekomenduoja, ką paskaityti. Turi puikią atmintį ir analitinį mąstymą, kas lemia jam didžiulę sėkmę. Jo tekstai išsiskiria duomenų analize, filosofiniu mąstymu – demonstruoja aukštą mąstymo lygį, apsiskaitymą ir sugeba pritaikyti, palyginti, analizuoti įvairių informaciją iš skirtingų laikotarpių.

Projektas „Gera čia: Jurbarko jaunimo sėkmės istorijos“ iš dalies remiamas Medijų rėmimo fondo, skirta 6 000 Eur.