Reklama: Kinderis Dainius

Varlaukio geležinkelio stotyje Atmintį saugos modernus muziejus

Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Gedulo ir vilties dienos išvakarėse Varlaukio geležinkelio stotyje prisiminti skaudūs tautos istorijos puslapiai ir jų atminties įamžinimo galimybės. Jau kelerius metus minint šią dieną bendruomenė dalinasi mintimis ne tik apie praeitį, bet ir prasmingą ateitį – planus geležinkelio stotyje sukurti Tremties istorijos muziejų. Ne bet kokį – šiuolaikišką, patrauklų jaunimui ir turistams. Vagonais į Sibiro platybes buvo gabenami šviesiausi ir darbščiausi Lietuvos žmonės, todėl bene vienintelė tokia išlikusi autentiška stotis Varlaukyje būtų tinkamiausia vieta šiam prisiminimui įamžinti.

Raudonų-baltų plytų pastatas išsaugojo visus prieškario geležinkelio stotims būdingus architektūros bruožus.

Laiškai ant bėgių

Gegužės 12-ąją Gedulo ir vilties diena simboliškai pažymėta Varlaukio geležinkelio stotyje vykusioje atminimo valandoje „Laiškai ant bėgių“. Čia skambėjo trėmimus menančios eilės, Eržvilko kultūros centro kolektyvo dainos, tremtinių prisiminimai. Perskaitytos ir nuo tremties ir kalinimų nukentėjusių kraštiečių pavardės, išdalintos likimų istorijos. Jas užrašė aktyvi vietos bendruomenės narė Laimutė Keterienė, 25-rius metus dirbanti Lybiškių bibliotekininke, kraštotyrininke, metraštininke. Ji ne tik domisi krašto istorija, tremtinių kraštiečių likimais, bet ir juos įamžina užrašydama. Tuo tikslu Laimutė kartu su dukromis sukūrė internetinį tinklaraštį, į kurį kelia surinktas tremtinių gyvenimo istorijas.  Į  visuomeninę veiklą bibliotekininkė įtraukia ne tik savo šeimyną, bet ir bendruomenės narius, be kurių pagalbos, kaip pati sako, niekas nevyktų.

Laimutė Keterienė jau 25 metus dirba Lybiškių bibliotekininke, aktyviai dakyvauja įvairioje kultūrinėje veikloje , inicijuoja įvairius renginius bei akcijas. Laimutė labai domisi savo krašto istorija, o jos gyvenimo moto - fiksuok, ką gali. Ji aprašiusi Lybiškių pašto ir bibliotekos istoriją; Bukintlaukio kaimo istoriją; Varlaukio geležinkelio stoties istoriją 1945-2001m.; tremtinių atsiminimus.

„Kai kurios tremtinių istorijos ranka parašytos dar 1996 m. Karantinas pakoregavo planus, todėl sugalvojau juos sukelti į internetinę erdvę, kad matytų didesnis ratas žmonių. Mane labai palaiko ir remia dukros. Padeda kurti tinklaraštį, sukelti tekstus, nuotraukas. Esame ir redaktorės, ir žurnalistė, nors gal ne visada ir viskas pavyksta, –  kuklinasi Laimutė. – Ačiū kaimo bendruomenei, kad prisijungia, kad visada mane palaiko, tremtiniams, kurie visada kviečiami atvažiuoja su širdį virpinančiomis istorijomis. Gal dar sulauksiu ir geležinkelio stotyje atgimusio Tremties muziejaus. Tai būtų turbūt paskutinė išsipildžiusi svajonė“.

Laimutė įamžina tremtinių atsiminimus, kad istorija nedingtų be pėdsako. Kiek iš Jurbarko r. ištremta žmonių, tikslus skaičius nežinomas, tad tikimasi įkūrus ir įveiklinus Tremties muziejų užpildyti tokių žinių spragas. Kad muziejų reikia įkurti, kol istorijos liudininkai gyvi, tvirtina ir Jurbarko r. meras S. Mockevičius, vardindamas pavardes tų, kurie iškeliavo Anapilin per pastaruosius metus. „Šiais metais mes atsisveikinome su rašytoju, dramaturgu, tremtiniu E. Ignatavičiumi, kuris aprašė savo tremties patirtį. Netekome ir Emos Dovydaitienės, poetės. Mes turime pareigą išsaugoti atminimus, kol yra gyvi žmonės, kol yra autentiškų daiktų, kurie taip pat nėra amžini. Mes turime šį pastatą ir idėjų, kaip jį paversti Tremties arba Atminties memorialo kompleksu.  Planuojame iki spalio mėnesio pasitvirtinti muziejaus koncepciją ir kitais metais pradėti techninį projektavimą. Tada ieškosime finansavimo ir, neabejoju, kad rasime. Tikimės per porą metų įgyvendinti“, – renginio metu dalinosi planais rajono meras.

Išgrynino muziejaus viziją

Karantinas  ne tik įnešė sumaišties į įprastą gyvenimą ir darbą, bet ir padėjo susikoncentruoti į tam tikras veiklas. Eržvilko seniūnijos seniūnas Gintaras Kasputis sako, kad sulėtinus gyvenimo tempą atsirado laiko įdėmiai apmąstyti ir  būsimo muziejaus koncepciją. Įvertinti, paanalizuoti aplinkybes, kurios sausio mėnesį sprendžiant šį klausimą galbūt praslydo pro akis. „Visi skubėjom, siekdami, kad pastatas būtų kuo greičiau atgaivintas. Buvome jau susidėlioję planą, o karantino metu turėjome laiko jį išgryninti. Kai bėgi, tai visą laiką kažką praleidi, kažko nepamatai. Du trys metai ir mes tikim, kad čia bus visai kitokia aplinka“, – sako seniūnas, apie muziejaus koncepciją prasitardamas tik puse lūpų, nes atskleidus daugiau detalių idėjas pasigautų kiti. O jų turima daug – atskleidžia tik tiek, kad sieks autentikos ir inovacijų balanso. Į visa tai įeina ir interaktyvus vagonas, toks koks riedėjo Sibiro pusėn, bet su 3D vizualizacijomis, padedančios įsivaizduoti kelionę. Šalčio, kvapų, garsų, vaizdo sintezė. Tremtinio troba palėpėje.  „Visa bendruomenė prisideda idėjomis, žmonės įsukti į paieškas. Kas turi geležinkelininkų aprangą, kas daiktų iš tremties – renka, kaupia“, – džiaugiasi bendruomenės prisidėjimu L. Keterienė.

Eržvilko seniūnijos seniūnas Gintaras Kasputis sako, kad pastaruoju metu sulėtinus gyvenimo tempą atsirado laiko dar kartą permąstyti būsimo muziejaus koncepciją.

Autentika nedings

1933 metais statyta Varlaukio geležinkelio stotis nėra kultūros paveldo objektas, tačiau išsaugojo visus prieškario geležinkelio stotims būdingus architektūros bruožus. Nors stotis nebeveikia nuo 2001-ųjų, tačiau pastatas gerai išsilaikęs, jo laukiamajam su bilietų kasa nereikia sudėtingo remonto.

 Perimti Varlaukio geležinkelio stoties pastatą AB „Lietuvos geležinkeliai“ Jurbarko savivaldybei pasiūlė 2014 metais. Tų pačių metų gruodžio 18 d. savivaldybės Taryba priėmė sprendimą Nr. T2-395 „Dėl nekilnojamojo turto Varlaukio k. perėmimo Jurbarko rajono savivaldybės nuosavybėn“, kuriuo pritarė šio turto perėmimui.

Nors autentika svarbiausias akcentas, tačiau tam, kad muziejus būtų lankomas ir įdomus,  tremtį įamžins šiuolaikiniais interaktyviais būdais. „Orientuojamės daugiau į tremtį, bet ketiname nepamiršti ir rezistencijos. Turime ir tokių pageidavimų.  Galėtume bunkerį įrengti“, – svarsto G. Kasputis.

Kiek Tremties muziejaus įkūrimas kainuos, kol kas nėra galimybių suskaičiuoti. Seniūno manymu, už puse milijono eurų pavyktų įgyvendinti viską, ką yra sumanę, bet derinsis prie to, koks finansavimas bus skirtas ir kiek atsiras rėmėjų.

Geležinkelis – istorijos liudininkas

Lybiškių dvaras yra minimas nuo 1583 m. Nuošali gyvenvietė tapo svarbi, kai 1916 m. vokiečių okupacinė valdžia nutiesė Lauksargių – Radviliškio geležinkelį. 1933 m. prie Lybiškių buvo įrengtos 2 stotys, kurių pavadinimai neatitinka geografinės vietos. Lybiškių stotis yra į vakarus nuo kaimo, prie Ožnugario.  Pačiuose Lybiškiuose buvusi stotis pavadinta Varlaukio vardu.

„1944 m. karo metu vokiečiai atsitraukdami norėjo susprogdinti stotį. Jie užminavo stoties pastatą. Tuo metu užskrido sovietų naikintuvai. Vokiečių kareiviai skubiai pasitraukė drezina, nesuspėję uždegti Bigfordo virvelės. Susprogdino tik tiltus, pervažas“, – pasakoja L. Keterienė.

Pokario metais stoties viršininkas buvo Rola, o nuo 1950 m. stočiai ėmė vadovauti Juozas Katinas, vėliau jį pakeitė Juozas Mažulis. Po jo mirties – Viktoras Zgurskis. Jis buvo nevietinis, todėl užsibuvo neilgai. Po dvejų metų jį pakeitė jaunas specialistas, baigęs Vilniaus geležinkelininkų mokyklą – Eugenijus Turskis. Nuo 1967  m. iki 1987 m. stoties viršininku buvo paskirtas Antanas Gailius, o po jo mirties iki stoties uždarymo vadovavo Kristina Ivanauskienė.

Laimutė pasakoja, kad 1991–1995 m. pro Varlaukio geležinkelio stotį dar kursuodavo keleiviniai traukiniai. „8.30 val.  stotyje sustodavo traukinys, maršrutu Radviliškis–Pagėgiai, o grįždavo 13.10  val. Pagėgiai- Radviliškis. Lybiškių ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo patogu apsipirkti Tauragėje, o ir kelionė buvo nebrangi. Studentai vykdavo į Šiaulius, nes traukiniu būdavo pigesnė kelionė“, – prisimena Laimutė.

Darbas geležinkelyje buvo skirstomas į kelias tarnybas: stoties budėtojai, pervažų budėtojai, iešmininkai, geležinkelio ruožo darbininkai, tiltų priežiūros darbininkai, apeiginiai, krovikai.

Pokario metais geležinkelio tarnyboje dirbo apie 300 darbininkų. Dauguma jų vietiniai ir aplinkinių kaimų gyventojai. Eidavo dirbti dėl to, kad buvo geresni atlyginimai, mokamos premijos už gerą darbą, jauniems nereikėjo tarnauti kariuomenėje.

 Per dieną iešmininkai praleisdavo 10-12 krovininių ešelonų su naftos, cemento produktais, mediena. Stotyje buvo ir iškrovos, ir pakrovos. Iškraudavo trąšas, elektros kabelius. Pakraudavo rąstus į Kaliningrado sritį. Nors ir trumpai, bet iešmininko duonos prieš uždarant geležinkelio stotį teko paragauti ir dabartiniam Eržvilko seniūnijos seniūnui Gintarui Kaspučiui. 

„Pastatas išlikęs unikalus iki šių dienų. Turi ir istorinę vertę. 2015 m. atidengta memorialinė lentelė , kuri liudija, kad 1941-1953 m. Iš Varlaukio stoties į Sibirą buvo tremiami žmonės. Kiekvienais metais, birželio 14 d. įvykiams atminti vyksta atminimo valanda. Buvę tremtiniai, jų šeimų nariai su skausmu prisimena vietą, kurioje turėjo atsisveikinti su Tėvyne“, – reziumuoja Laimutė Keterienė, kurios kraštotyros darbai ir visuomeninė veikla įvertinta „Eržvilko spinduliu“.

 

Video: Varlaukio geležinkelio stotis

Straipsnis  1 komentarų
Naujienos iš interneto
Mūsų partneriai