Stakių bažnyčia – klasicistinės epochos perlas

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Rugsėjo 21–23 dienomis visoje Lietuvoje vyko „Europos paveldo dienų“ renginiai, kurių tema šiemet buvo „Atraskime šimtmečio paveldą“. Šis kultūros paveldo departamento koordinuojamas projektas, gyvuojantis Lietuvoje jau beveik ketvirtį amžiaus, daugelyje Europos šalių yra ir pagrindinis viso krašto materialiojo kultūros paveldo pristatytojas. Jubiliejų švenčiančioms Baltijos šalims šiais metais nekilo abejonių dėl temos pasirinkimo – šimtmetis nuolatos pristatomas medijose, muziejų ekspozicijose, koncertuose, edukacinėse veiklose. Todėl ir buvo pasiūlyta atsiliepti į raginimą „Atraskime“. O atrasti tiek visoje Lietuvoje, tiek ir mūsų rajone tikrai yra ką.

 

Praėjusį sekmadienį Europos paveldo dienų proga buvo tarsi iš naujo atrasta du šimtus metų skaičiuojanti Stakių Šv. Antano Paduviečio Stakių bažnyčia. Šios idėjos autorius – Jurbarko r. savivaldybės infrastruktūros ir turto skyriaus vyriausiasis specialistas, paveldosaugininkas Viktoras Klepikovas, kuris paveldo dienų renginius organizuoja rajone beveik nuo pat jų atsiradimo Lietuvoje. Kaip renginio pristatymo metu kalbėjo pats Viktoras, tokia idėja – sutvarkyti senąją varpinę ir supažindinti pirmiausia miestelio bendruomenę, kokius lobius saugo būtent ši bažnyčia, jam kilo jau prieš trejetą metų, kuomet apsilankęs šalia esančioje varpinėje ir pamatęs kokiomis sąlygomis dirba čia ilgus metus, virš trisdešimt, šeiminkaujanti varpininkė Kazimiera Džiaugytė, nusprendė, jog šią vietą būtina sutvarkyti, o atrinkus vertingiausius varpinėje saugomus daiktus, įrengti sakralinio meno muziejų, galima sakyti, muziejėlį. Praėjusį penktadienį aktyvūs Stakių miestelio bendruomenės nariai sutvarkė šį unikalų, šimtus metų skaičiuojantį pastatą. Buvo išnešti nereikalingi daiktai, išvalytos šiukšlės ir paruošti eksponuoti unikalūs bažnytiniai atributai – senovinės žvakidės, laidojimo reikmenys, šventėms skirti būgnai ir kiti daiktai. Pasak pavildosaugos specialistų, tai tikrai vertingi saugotini objektai, kuriuos nuo šiol galės pamatyti visi apsilankiusieji Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Tokių sakralinio paveldo muziejų Jurbarko rajone yra tik vienetai, todėl šis, naujai atidarytas, yra dar viena traukos vieta istorija bei kultūra besidomintiems žmonėms.

Tokiai idėjai pritarė ir Kultūros departamento specialistai, ir kiti paminklosaugininkai. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys ir į visus kitus pačioje bažnyčioje saugomus eksponatus – o jų čia sukaupta tikrai nemažai.

Apie išskirtinius Šv. Antano Paduviečio bažnyčios lobius susirinkusiems į šią sakralią erdvę renginio metu papasakojo Kultūros paveldo centro duomenų skyriaus kilnojamųjų objektų poskyrio vedėja Svetlana Poligienė ir vyriausioji paminklotvarkininkė dr. Asta Giniūnienė. Susirinkusiuosius jos išsamiai supažindino su šios bažnyčios istorija, papasakojo apie meninę vertę turinčius objektus, kuriuos reikia saugoti. Pasak kultūros paveldo specialisčių, Stakių bažnyčios turtai yra tikras lobynas – unikali klasicistinio stiliaus išgryninta architektūra, kurios viduje gausu vietinių ir iš svetur atvykusiųjų meistrų pagamintų medžio drožinių, altorių, paveikslų, sukaupti kelis šimtus metų skaičiuojantys vertingi liturginiai rūbai, kita apeigoms skirta atributika.

Bažnyčios istorija ir architektūrinės, interjero vertybės

Kaip pasakojo dr. Asta Giniūnienė, remdamasi istoriniais šaltiniais ji atrado, jog iki XX a. vadintame Pamituvio kaime, dabartiniuose Stakiuose apie 1750 m. buvo pastatyta koplyčia. Ji 1806 m. buvo vieša, turėjo 2 altorius. Veliuonos klebonas 1815 m. prašė vyskupo leidimo pastatyti čia bažnyčią, skirti kunigą. 1817 m. pastatyta klebonija, 1821 m. perstatyta koplyčia. Ji 1841 m. buvo Veliuonos parapijos filija. Bažnyčiai priklausė 1 valakas žemės. XIX a. (iki 1863 m.) veikė parapinė mokykla. Bažnyčia Stakiuose (tuomet vadintuose Pamituvio k.) atsirado Veliuonos dvarininkams Zaleskiams čia nupirkus žemės sklypą ir fundavus jos statybą.

„Nors praėjo jau du šimtai metų, lygindami rašytinius dokumentus, rastus archyvuose, gilindamiesi į išleistas knygas, skirtas sakralinio meno paveldui, mes atrandam, kad Stakių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia yra išlaikiusi savo pirminį tūrį, nepakitusi architektūra ir, svarbiausia, tebesaugo daugybę religinio meno kūrinių. Svarbiausias mūsų uždavinys dabar suprasti ką turim čia, savo namuose, kokios vertybės čia saugojamos“, – pasakojo pranešėja. Jos teigimu, ši bažnyčia per tuos du šimtus metų beveik nepakito – išliko pailgos formos, tokios pat apimties, pietinį fasadą puošia tos pačios keturios, menotyrininkų itin vertinamos grakščios „laibos“ kolonos. Ir pagrindinėje salėje išlikę tie patys keturi langai iš abiejų pusių. „Įdomi detalė – dokumentuose rašoma, jog už didžiojo altoriaus dvejos durelės vedė į zakristiją. Ir jos tebėra. Ten pat laiptais buvo galima patekti ir į aukojimo reikmėms skirtą vyno rūsį, kurį saugojo grotelės su užraktu. Jis taip pat tebėra, tik jau be vyno. Gal šią tradiciją galima atgaivinti?“, – juokavo ji. Pastebėjo, kad ryškiausias pasikeitimas yra tik tas, kad nebėra didįjį altorių ir tikinčiųjų erdvę skiriančios tvorelės, mat pasikeitė pačios liturginės apeigos.

Giniūnienė išsamiai papasakojo ir apie čia saugomų religine tema tapytų paveikslų vertę, jų sukūrimo motyvus. Pasak kelbėjusiosios, daugelio jų autorių nepavyko nustatyti, tačiau tai nė kiek nemenkina meninės vertės. Bažnyčioje, kaip sako mokslininkė, darbavosi tikrai nemažas būrys aukštą meistriškumo lygį įvaldžiusių stalių ir kitų medžio meistrų. Kaip itin gražų, įspūdingą jų darbą ji pristato pagrindinę įdomios formos sakyklą ir vėliau sukurtas klausyklas. Tokių, pasak jos, Lietuvoje daugiau nemačiusi – jos su daugybe išskirtinų elementų, keturiais bokšteliais, įvairiais religiniais ženklais, karūnomis ir kitais atributais. „Tarsi atkartojančios prabangių rogių formą“, – sakė pranešėja, atkreipusi dėmesį į retai kurioje Lietuvos bažnyčioje matomą itin seną, gražių formų šviestuvą. Jis liko toks pats, kokį bažnyčia įsigijo, pasikeitė tik tiek, kad buvo pritaikytas lempiniam, o ne žvakių apšvietimui.

Unikalus tekstilinis Šv. Antano Paduviečio bažnyčios paveldas

Renginio metu kalbėjusi Kultūros paveldo centro duomenų skyriaus kilnojamųjų objektų poskyrio vedėja Svetlana Poligienė pateikė tikrai nemažai duomenų apie čia saugomus būtent šios meno srities lobynus. Ne tik bendruomenės nariams, bet ir visiems susirinkusiesiems buvo įdomu sužinoti, ką vertingo saugo ši maža, bet jauki bažnyčia. Remdamasi istoriniais dokumentais, ji surinko išsamų pasakojimą apie pirmiausia religinių apeigų rūbus. Beje, ir šie drabužiai kartu su smulkiosiomis detalėmis, ir bažnytinės vėliavos tą dieną, kai čia lankėmės, buvo išeksponuoti bažnyčioje, kad visi galėtų susipažinti.

Kalbėdama apie tekstilinį sakralųjį paveldą S. Poligienė pirmiausia papasakojo apie pagrindinį kunigo rūbą – arnotus. Stakių bažnyčioje tokių unikalių išsaugota tikrai nemažai – ir senovinių, ir naujai siūtų. Vertingiausi, pasak specialistės, yra skaičiuojantys vos ne du šimtus metų. Tai skirtingų spalvų arnotai, skirti vis kitai progai. Pirmas, kurį ji apibūdino, raudonas, ko gero, pats seniausias, yra pasiūtas vilkėti Didžiojo Penktadienio, Velykų, Verbų Sekmadienio ir dar kelių švenčių metu. Apie kitą, taip pat labai gražų žalią arnotą, pasakojo, kad jis yra absoliutus Art deco stiliaus grynuolis, siūtas Kaune, ir kad tokių nuostabių tekstilės kūrinių yra labai mažai išlikę, todėl jį reikia ypač saugoti. Ko gero, pasak mokslininkės, šio rūbo eskizas buvo sukurtas profesionalaus dailininko. Buvo papasakota ir apie juodų, violetinių, baltų arnotų paskirtį. Pasak kalbėjusiosios, juoda spalva religinėje tekstilėje buvo naudojama laidotuvių apeigoms tik iki dvidešimtojo amžiaus vidurio, vėliau ją pakeitė violetinė.

Visi šie Stakių bažnyčioje saugomi dvasininkų drabužiai kartu su smulkiosiomis detalėmis yra šios vietos kultūrinis istorinis paveldas. Kultūros paveldo departamento specialistės pasidžiaugė, kad visi daiktai yra puikios būklės, saugomi ir prižiūrimi. Kaip ir bažnytinės vėliavos, iki šiol naudojamos apeigų metu, bei visi kiti čia esantys meno kūriniai. Jos palinkėjo parapijiečiams, bendruomenės nariams didžiuotis ir saugoti bažnyčioje sukauptą turtą, nes tokių unikalių vietoje Lietuvoje nėra daug.

Renginio metu į Kultūros paveldo dienų renginį susirinkusiuosius džiugino veliuoniškio Naglio Mačėno atliekamos dainos, kuriam akomponavo vadžgiriškė muzikė ir kultūros specialistė Lina Lukošienė.

 

 

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto
Mūsų partneriai