Reklama: Muras

Senoji gaisrinė: nuo gandais apipintų statybų iki ruošiamo liūdno ateities scenarijaus

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Šį kartą pasakosime apie nematomą pastatą. Sąlygine prasme, žinoma. Jau greitai bus 100 metų, kai jis stūkso pačiame miesto centre. Mes keliasdešimt kartų per dieną pro jį praeiname, pravažiuojame ar pro kaimyninį langą žiūrime, tarsi jo nepastebėdami - įpratę, kad jis buvo, yra ir tikriausiai bus. Kadaise vienaaukščių medinių statinių fone buvęs vienas aukščiausių Jurbarko miesto pastatų (kartu su bažnyčiomis), dabar šis dviaukštis su bokšteliu stūkso kukliai nudelbęs akis priešais kaimyninius aukštesnius daugiabučius, išdygusius tarybiniais metais. Žinoma, šį kartą papasakosime senosios Jurbarko gaisrinės istoriją – pastato, kuris neatsiejamai susijęs su Jurbarko krašto ugniagesių istorija – tikrai ne todėl, kad stūkso Ugniagesių gatvėje.

Šis namas su bokšteliu buvo statytas 1925 metais specialiai ugniagesiams įsikurti. Šiuose namuose, kaip priklauso, įsikūrė ugniagesiai – tarpukariu, okupacijos metais, atkurtos laisvos Lietuvos metais, šiame objekte šeimininkavę iki pat 2016 metų. Šis pastatas vis dar vadinamas senąja gaisrine, nors jau penkeri metai, kaip tuščias ir apleistas. Prieš tiek metų Jurbarko ugniagesiai išsikraustė į naujus namus Dainių kaime. Senosios gaisrinės durys užrakintos. Dabar čia karaliauja laikas, kuris veikia tikrai ne statinio naudai, ir gamta, bandanti atsikovoti savo pozicijas.

Pasakojimas apie šį įdomų pastatą susidarys iš trijų dalių – kartu su mumis pasivaikščiosite po šį namą su ypatingu gidu, pačiu Jurbarko priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos viršininku Tomu Statkumi. Tuomet papasakosime senuose dokumentuose atrastą šio pastato statybos istoriją – sklido įvairiausi gandai apie jo užsitęsusias statybas. Galiausiai pažvelgsime į šio pastato ateitį, kuri, užbėgant už akių, gali būti ne kokia – kaip ir visų senų apleistų ir niekam nereikalingų pastatų. Bet ateitį palikime pabaigai.

Nostalgija, bet grįžti nenorėtų

Metas užsukti ir pasivaikščioti po šį pastatą su gidu, T. Statkumi, kuris ir ypatingas duris parodė, salę „pongaliu“ vadinamą, į kurią tik ypatingi svečiai galėjo patekti, užvedė ir į palėpę, į patalpą prie garažų, kuri vienu metu tarnavo ir kaip vairavimo mokykla bei šarvojimo salė. Ir net vidinį kiemelį, sumūrytą pačių ugniagesių, ir dekoruotą gaisrų gesinimo technikos atributais. Žodžiu, tiek visko čia įdomaus. Su didžiuliu ryšuliu raktų (daug kabinetų ir visi užrakinti) į pastatą įžengęs Tomas pripažįsta, kad vis dėlto jaučia nostalgiją. Vis tik čia daugiau nei 10 metų dirbo, nuo 2007-ųjų. Dar prieš tai praktiką atliko. Nostalgiją jaučia, bet grįžti tikrai nenorėtų. Šypsosi, kad prie gero greitai priprantama. Šio senojo pastato sienos plonos, kiauros, tai žiemą kabinetuose būdavo šalta, o vasarą, ypač pietinėje pusėje, kur buvo ir jo kabinetas, karštis tiesiog kepinantis. Tik 2010 metais pastatas buvo prijungtas prie centrinio šildymo – iki tol tekdavo patiems kūrenti koklines krosnis, kad nesušaltų patys ir vanduo dušinėse. Patiems reikėdavo ir malkomis rūpintis. Vargino nuolat užsikemšantys tualetai. Virtuvėlė, nesiekianti nė 8kv.m, kurioje valgyti galėjo „pamainomis“, nes visi nesutilpdavo.

 

Reliktai ir muziejiniai eksponatai

Beje, tų senų koklinių krosnių, išlikusių nuo statybos pradžios, yra kone kiekviename kabinete. Išlikusios ne visos – kai kurias teko išgriauti vardan ugniagesių gerovės.

Tos krosnys ir yra vienas seniausių šio pastato reliktų. Kaip ir laiptai, palėpė, bokštelis, garažai... Tik įžengus į pastatą tuoj pat supranti, kad čia buvo įsikūrę ugniagesiai. Ant sienų išlikę sukabinti budinčių grafikai, pamainų valandos, žemėlapiai, diplomai. Paklausus, gal viskas palikta su tikslu grįžti, Tomas nusijuokia, kad tikrai nesiruošia grįžti – tiesiog tiek daug daiktų sukaupė, kad kai ką teko čia palikti. Bent jau kol kas. Šiame statinyje yra išlikusių ir kitų įdomių autentiškų reliktų, kurie galėtų tapti ir muziejiniais eksponatais, pirmiausiai iliustruojančiais didžiulę pažangą priešgaisrinėje apsaugoje. Kad ir išlikusi virvė, kuria gaisrinės žarnos buvo užtraukiamos į viršų, bokštelį, tam, kad išsivarvėtų ir išdžiūtų. Yra net atskira patalpa garaže žarnoms laikyti. Daug laiko užtrukdavo, kol jas išdžiovindavo. Dabar tereikia ją prijungti prie ventiliatoriaus, paspausti mygtuką ir paleidžiama šilta oro srovė, kuri viską per 15 minučių išdžiovina.

 

Nusileidimo vamzdžio nėra

Vis dėlto vieno su gaisrine susijusia dalyko šiame pastate nerasite – net neieškokite. Tomas nusišypso išgirdęs klausimą, kur yra vamzdis ugniagesiams nusileisti – taip, kaip įprasta filmuose apie gaisrininkus. Paaiškina, kad toks vamzdis su saugumu mažai ką turi bendro – pats žinantis tikrų istorijų, kaip vyrai naktį, iškviesti į įvykį, leisdamiesi žemyn vienas kitam ant galvos nusileisdami rizikavo sprandą nusisukti.

Užtenka ir kitų eksponatų – metalinės durys su langeliu, menančios tuos laikus, kai už tų durų prie to atviro langelio sėdėdavo buhalterė, išmokėdavusi vyrams algas grynaisiais. Tomas apie tai žino tik iš kolegų pasakojimų – jam pradėjus dirbti, pinigai buvo pervedami į sąskaitas.

Yra išlikusių ir senų medinių buhalterės skaitliukų – kaip muziejinis eksponatas. Šalia ir „Zil“ automobilių tarpinės. Tomas nusijuokia, kad jų muziejiniais eksponatais dar nedrįsta vadinti, mat per visą šalį yra ugniagesių komandų, važinėjančių „Zilais“ – tad tų detalių dar gali prireikti.

Daugiausiai kabinetų antrame aukšte. Čia ir paties Tomo buvęs kabinetas, ir susirinkimų kambarys, kuriame ilgą laiką buvęs sandėlis. Sandėliu paversta patalpa, kurioje kadaise galėjo būti įsikūręs privatus verslas, bandęs kaip moka apsisaugoti – plonos sienos sutvirtintos grotomis.

Kabinetų senojoje gaisrinėje tiek daug, kad kiekvienam darbuotojui tekdavo kone po atskirą patalpą – ne visi buvo išnaudojami. Tomas linksmai pasakoja, kad ir naujuose namuose pradžioje po vieną kabinete dirbdavo, bet po tarnybos optimizacijos buvo po du susodinti.

Žingsniuodamas antrojo aukšto koridoriais atkreipia dėmesį į nelygias grindis – jo žiniomis, pastatas buvo pristatytas, arba tai statybininkų brokas. Dar atkreipia dėmesį į sienas – dalį antrojo aukšto ugniagesiai savo pačių jėgomis pasiremontavo, padažė, lentelėmis klijavo.

 

Vitražas ir „pongalis“

Vedžiodamas po antrą aukštą Jurbarko PGT viršininkas Tomas papasakoja, dėl ko labiausiai apmaudu ir gaila. 2017 metus į pastatą buvo įsilaužta – jauni vaikinai be visų kitų niekšybių sudaužė vieną ypatingą vitražą, kurį buvo sukūrusi Rasa Grybaitė – menišką stiklą su ugniagesių simbolika. Saulėtą dieną šis vitražas labai gražiai atrodydavo. Tomui labiausiai ir yra gaila, kad to vitražo nepavyko išgelbėti. Nė nuotraukos neliko.

Vaikščiodami iš vieno darbinio kabinetą į kitą, kurie visi panašūs – aukštos lubos, po koklinę krosnį, kelis baldus, užsukome į vieną patalpą, kuri nustebino. Tomas šypsosi, kad dauguma nustemba, į šią salę užsukę. Patys ugniagesiai šią patalpą vadina „pongaliu“. Tai atskira didelė salė, kuri buvo visada prižiūrima, nes čia priimdavo visus svečius – pakviesdavo puodelio kavos, pasikalbėti. Jis pats apie šią patalpą sužinojo pradėjęs gaisrinėje dirbti. Praktikanto į šį „saloną“ niekas neleisdavo. „Kas tokį snarglį čia įleis. Liepdavo gaisrinės žarnas tvarkyti“, – juokėsi jis.

Išskirtinis patalpos interjeras – arkinės langus primenančios nišos, sienos ir net arkinės formos durys – viskas išklijuota tais pačiai tapetais. Taip sukurta paslaptingumo atmosfera, optinė apgaulė – uždarius duris, nė nematyti, kur išėjimas. Taip šeimininkai svečius stebindavo, kai pro vienerias duris išeidavo, o visai pro kitas įeidavo. Tomas nė nežino, kas šias patalpas taip išdekoravo – jis pats, atėjęs dirbti jaunas specialistas, tą patalpą jau tokią rado. Patys ugniagesiai šio „pongalio“ prieigose buvo įsirengę virtuvėlę – susirinkdavo kavos gerti. Kiekvienas sėdėdavo savo vietoje, kurią pažymėdavo ant sienos pakabindami savo nuotrauką iš įvykio.

Su „pongaliu“ šiame pastate gali varžytis nebent palėpė – veikiausiai viena autentiškiausių ir paslaptingiausių pastato vietų, kuri dabar tarnauja kaip sandėliukas. Nusileisti į garažus pirmame aukšte netrunka – iš antro aukšto į garažus įrengti atskiri laiptai. Apačioje yra vėsu, bet ir ten stūkso koklinės krosnys, kurias taip pat kadaise turėjo kūrenti. Vis dėlto apačioje, greta garažų, patenkame į dar vieną erdvią salę, kurioje, vyresniųjų ugniagesių pasakojimu, kažkada veikė vairavimo mokykla. Ir dar ši patalpa tarnavo kaip šarvojimo salė – mat, nebuvo mieste vietos velionį pašarvoti ir atsisveikinti.

Iš garažo galima patekti į dar vieną netikėtą erdvę – vidinį kiemelį, kurį savo pačių jėgomis įrengė patys ugniagesiai. Iš plytų sumūrijo vidinę sienelę, kurią dekoravo gaisrine atributika – vietoj dekoracijų. Ne tik pailsėti, bet ir parūkyti - šią vietą išnaudojo kaip rūkomąjį. Ugniagesiams kūrybiškumo netrūko – vietoj peleninės tarnavo ugniagesio šalmas, įmontuotas į sieną. Ir dabar yra išlikęs tas kiemelis, bet augalija ir lapija taip jį apsivijo, kad visas ugniagesių įmontuotas dekoracijas paslėpė. Tomas priduria, kad jis jau senokai nerūko, ir nusijuokia išgirdęs, kad pats nerūko, o rūkomasis išliko.

 

Ugniagesių istorija

Vaikščiojant po šį pastatą neapleidžia mintis, kad jis galėtų tapti unikaliu tarpukario laikų Jurbarko krašto ugniagesių istorijos muziejumi. Išlikusi autentiška vieta – menkai kas pakeista. 1925 metais pastatytas dabartinis gaisrinės pastatas, kuris iki šių dienų išoriškai išliko beveik nepakitęs. Tik garažų vartai anksčiau buvo siauresni, nes tuo metu į gaisrus vykdavo su arkliais. Dabartiniuose garažuose anais laikais buvo laikoma ugniagesių įranga. Likę rašytiniai liudijimai, kad ir apie tai, kaip atrodė ugniagesiai. Šie dėvėjo juodą aprangą su raudonais apvadais ir nešiojo varinius šalmus. Kaminkrėčiai nešiojo juodas cilindro formos skrybėles.

Šis pastatas yra neatsiejamas Jurbarko ugniagesių istorijos dalis, kuri prasidėjo prieš daugiau nei 100 metų – išlikę dokumentų išrašų, vietinių kraštotyrininkų surinkta informacija. Jurbarko ugniagesių draugijos įkūrimo statutas buvo pasirašytas 1898 metų liepos 16 dieną. Ši diena tapo šventine Jurbarko ugniagesių diena, kurios metu vykdavo paradai, pasirodymai, organizuojami koncertai. Statute buvo nurodytas draugijos įkūrimo tikslas – gaisrų gesinimas ir kova su gaisrų priežastimis Jurbarko mieste ir apylinkėse, esančiose 5 varstus aplink Jurbarką. Draugijos sudėtį sudarė kaminkrėčiai, kurie už mokestį valydavo kaminus, gaisrinės priežiūros stebėtojai, tikrindavę statybas, ugniagesių komanda, muzikantai. Statute taip pat buvo nustatyta galimybė draugijai turėti savo vėliavą.

1911 metais Jurbarko mieste ir jos apylinkėse 5 varstų atstumu gyveno 8910 gyventojų. Mieste tuo metu buvo 240 plytinių namų, 2882 mediniai, o apylinkėse 320 sodybų. Veikė vienas fabrikas ir keturios gamyklos. Ugniagesių komandą sudarė 56 aktyvūs nariai. Visuomenėje tais laikais gaisrininkai buvo gerbiami. 1937 metais ugniagesių komanda turėjo 1 motorinį siurblį, 4 rankinius siurblius, 12 statinių, 5 švirkštus, 26 kibirus, 2 skirstytuvus, 28 varinius šalmus ir 12 diržų. Tais metais buvo numatyta įsigyti ir gaisrinį automobilį. Gaisro ar kitos stichinės nelaimės atveju mieste prie Feinbergo malūno ir elektrinės, netoli bažnyčios, buvo įtaisytas varpas aliarmui skelbti, o gaisrinės bokšte buvo įrengta sirena. Pamokos ugniagesiams vykdavo du kartus per savaitę. Tą dieną bokšte buvo iškeliama vėliava, kad laisvi nuo darbo ugniagesiai susirinktų mokytis.

Po antrojo pasaulinio karo gaisrininkų veikla vėl buvo atnaujinta. 1952 metais rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, gaisrinės pastatas buvo perduotas I-ajai namų valdybai. Gaisrininkai savo pastate tapo nuomininkais. Pastatas jiems buvo grąžintas 1995 metais. Iki dabartinių laikų tarnybos pavadinimas ir statusas keitėsi daug kartų, tik veikla išliko nepakitusi, kuri nusakoma šūkiu „Artimui pagalba, Dievui garbė”. 1998 metais buvo iškilmingai paminėtas Jurbarko priešgaisrinės apsaugos įkūrimo 100 metų jubiliejus.

 

Pastatytas iš aukų ir rinkliavos

Dar šiek tiek informacijos, kurią apie ugniagesių istoriją surinkusi žinoma Jurbarko kraštotyrininkė Regina Kliukienė. Ugniagesių komanda Jurbarke pradėjo funkcionuoti 1894 metais su Kauno gubernatoriaus leidimu. Vietinės inteligentijos rūpesčiu, ypač padedant kunigaikščiui Vasilčikovui, komanda buvo aprūpinta reikalingiausiu inventoriumi.1897 metais buvo pastatytas kluonas gurguolei, o 1898 m liepos 28 d. ugniagesių komanda reorganizuota į gaisrininkų draugiją. 1900 metais draugijos inventorius siekė 5000 rublių, iš jų 3000 kilnojamojo ir 2000 nekilnojamojo inventoriaus. Lėšos buvo gaunamos iš nario mokesčio ir pasilinksminimo vakarų.

Jurbarko savanorių ugniagesių draugija savo veiklą vėl atnaujino 1922 m. kovo 15 dieną. Draugijos įkūrimo iniciatoriais buvo Jurbarko burmistras Aksamitauskas su keliais vietos gyventojais. Komandą sudarė 50 pareigūnų.

Didelis įvykis ugniagesių gyvenime buvo, kai 1925 metais Draugija persikėlė į nuosavą tam tikslui pastatytą dviejų aukštų namą su bokšteliu. Namas buvo pastatytas iš rinkliavų ir paskolos. Dėl blogos finansinės padėties pašlijo ūkinė veikla. Draugijos narių daugumą sudarė darbininkai. Ugniagesių vadovybė buvo priversta savo namą už skolas perduoti miesto savivaldybei. Tuo metu komandos reikalus tvarkė uolus ugniagesys E. Flotacas. Ugniagesiai į gaisrą važiuodavo arkliu kinkyta vandens statine, prie kurios būdavo pritvirtintas varpas. Tarpukariu, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, Jurbarko ugniagesiai buvo aktyvūs: visuomenei, gimnazistams demonstruodavo savo sugebėjimus. Senieji Jurbarko žmonės dar mena Kryževičiaus, Vagusevičiaus, Šimkaus pavardes.

 

Pradėtas ir nebaigtas statyti

Dabar pereisime prie archyvinių raštų, kuriuos skaitant veriasi įdomi šio pastato istorija – buvo statomas kone dešimtmetį, už ką priekaištauta ugniagesių draugijai. Iš likusių archyvuose dokumentų aiškėja, kad pastatas pradėtas statyti 1925 metais, bet nebaigtas iki pat 1932 metų. Štai tarybos narys L. Daninas 1932 metų „Lietuvos gaisrininkas“ straipsnyje rašo: „Jurbarko ugniagesių komanda turi jau nuosavą namą, dar ne visai baigtą, bet, gavus paskolą iš Valstybės Draudimo draugijos ir nemažai pridėjus darbo ir triūso, galima tikėti, kad iki 1933 metų namas bus užbaigas ir galės būti naudingu ne vien ugniagesiams, bet ir Jurbarko visuomenei“. Autorius turi kritikos pačiai komandai, kad trūksta daugiau praktikos ir instruktavimo, bet užtat gali didžiuotis savo ugniagesių orkestru. Tarybiniais, t.y., okupacijos metais, dokumentuose pasirodo informacija, kad pastatas nėra tinkamai išnaudojamas. 1952 metų dokumentuose rašoma, kad gaisrinės komanda užima tik dalį pastato. „Galima spręsti iš to, kad pastatas sudaro 718,1 kv. m. Tame skaičiuje galima įrengti gyvenamo ploto 302 kv. m su 8 butais, kurie dabartiniu metu neįrengti“.

 

Revizorių pastabos

Gaisrininkai tarpukariu buvo gerbiami, bet apie senosios gaisrinės pastato statybas sklido įvairių kalbų. Užtenka perskaityti kelis aktus, kuriuos surašė Jurbarko ugniagesių draugijos veiklos reviziją atlikusi komisija. Kiek tuose raštuose tiesos, nežinome. Bet tai, ką radome, mums buvo įdomu skaityti. Tikimės, kad ir jums bus įdomu.. Štai kad ir 1928 metais sudarytos revizinės komisijos surašytas aktas – surašytos išvados, patikrinus Jurbarko ugniagesių draugijos knygas bei sąskaitas nuo 1924 iki 1927 metų. Tame rašte konstatuojama, kad inventoriaus knygos nėra, tad negalima patikrinti, kiek draugija turi turto, kas už jį atsako. Pajamos ir išlaidos yra registruojamos, bet aplaidžiai, be sistemos. Tikrinant su pastato statyba susijusius dokumentus, rašoma, kad nėra panaudotų statybai medžiagų užrašų – nežinia, kiek, už kiek ir kur pirkta.

Yra įrašas apie pastatą, kurį tais metais apžiūrėjo komisijos nariai kartu su kviestiniais ekspertais – „medžio darbo specialistu“ Suravinu, mūrininku Leizeriu Chosidu ir Juozu Dunduliu. Pastatas dar nebuvo baigtas statyti. Rašte užfiksuota, kad namo ilgis 37 metrai, plotis 11 metų, pirmo aukšto aukštis 3,1 metro. Didžiųjų durų 3, mažų 3, didžiųjų langų 9 ir mažų puslangių – 7. Mūras statytas iš maišytų plytų – išorinė pusė iš baltų, vidurinė iš senų raudonų plytų ant akmeninio fundamento. Stogas dengtas cinkuota skarda: viršutinio aukšto sienos dar nebaigtos. Konstatuojama, kad statybos darbas atliktas pagal techninius reikalavimus ir žymių trūkumų nepastebėta, bet brėžinys namo galėjo būti daug geresnis ir patogesnis, ir tai įvyko dėl to, kad statyba buvo pavesta ne kokiai komisijai, o vienam asmeniui.

Surašyta, kad draugija sukaupusi skolų daugiau nei 10,4 tūkst. Lt. Komisija, apsvarsčiusi draugijos dabartinę padėtį priėjo išvadą, kad „tokia padėtis nepakenčiama ir privalo būti pertvarkyta, nes dabartinėmis sąlygomis ugniagesių draugija miesto gyventojams jokios naudos duoti negali, nes žiemos metu, ištikus gaisrui, mašinos neveiks dėl užšalimo. Be to, prie tos patalpos, kur stovi mašinos, nėra sargo, kuris paduotų raktą. Komisija siūlo draugijos turtą, kilnojamą ir nekilnojamą municipalizuoti, t.y. perduoti miesto savivaldybei“.

 

Sklido gandai apie nebaigiamas namo statybas

1935 metais atliktas panašus draugijos veiklos patikrinimas, kurį atliko ne komisija, o pavieniai asmenys. Paaiškėjo, kad ugniagesių draugijos dokumentacija vėlgi buvo tvarkoma aplaidžiai. Dalis draugijos knygų ir bylų tebėra pas buvusius pirmininkus. Rašoma, kad revizijos dieną buvo rengiamas draugijos vakaras, ir beveik visa vadovybė buvo užimta. Kasos knyga vedama, bet be parašų, subraukyta, pilna pastabų. Įdomiausias įrašas apie gaisrinės pastato būklę: „Namas 37/11 metrų, apatinis aukštas mūrinis baltų plytų, antras aukštas medinis su labai silpnomis grindimis. Jau statomas eilė metų, bet dar nebaigtas. Viename gale įsikūrusi Miesto savivaldybė už 1500 Lt metams nuomos. Yra garažas, mažutė salė su kambariu sargui. Sirenai paleisti sargas turi lipti į bokštą, kurio viršūnėje įtaisyta sirena“, – rašoma minėtame rašte. Įvardijama ir konkreti suma, kiek kainavo gaisrinę statyti. „Pačios valdybos skaičiavimu, namui jau išleista apie 80 tūkst. litų, nors medžiaga ir kiti reikmenys buvo gaunami labai prieinamomis kainomis, bet senesnės vadovybės tvarkiusios netiksliai. Dėl to namo statybos mieste yra įvairiausių gandų, kuriems reikėtų užkirsti kelią, atliekant draugijos reviziją“, – rašoma tame 1935 metų dokumente. Dar rašoma, kad iš miesto savivaldybės yra gauta per visą laiką apie 16 tūkst. Lt pašalpos, bet jokių sąskaitų, raštiškų atsiskaitymų nei savivaldybėje, nei komandoje nėra. „Žydų liaudies bankui draugija skolinga 5600 Lt, dėl kurių namas jau aprašytas ir gresia varžytynės. Savo laiku savivaldybė buvo pasiūliusi sumokėti bankui draugijos skolą ir perimti namą, bet nesutikta. Kalbama, kad yra tam tikro užsispyrimo tą namą paimti banko nuosavybėn ir paskui eksploatuoti, nes tikimasi gero pelno. Namas labai geroje vietoje, miesto centre. Draugijos pirmininkas yra drauge ir Žydų banko valdybos atsakingas asmuo“, – pažymi savo rašte reviziją atlikęs asmuo. Priduriama, kad yra buvęs dūdų orkestras, kuris šiandien neveikia, o dūdos kabo ugniagesių name apleistos.

 

Perėmė miesto savivaldybė

Išlikęs ir 1937 metų pranešimas Lietuvos ugniagesių organizacijos pirmininkui nuo sąjungos raštvedžio V. Sušinsko. Rašoma, kad ugniagesių draugijos turtas (namai su įrankiais) įvertinti 17 135 Lt. „Stambiausias turtas – namai, kurie atskirai įvertinti tik 10 tūkst. Lt, nors turėtų būti bent dvigubai tiek verti. Įkainoti namai žymiai mažiau nei faktiškai verti dėl to, kad perleidžiant juos savivaldybės nuosavybėn nereikėtų tiek daug mokėti notarui už surašymo aktą. Tačiau miesto savivaldybei iki šio laiko pagal notarinį aktą dar nėra perleisti nuosavybei namai. Dabartinė komandos vadovybė mano iš savivaldybės valdymo savo namus kuriuo nors būdu atsiimti, nes savivaldybė, nors ir paėmė visą ugniagesių turtą valdyti, tačiau komanda mažai rūpinasi“, – rašoma tame rašte.

 

Ugniagesiams pastato nebereikia: perduos Turto bankui

Metas pakalbėti apie gaisrinės pastato ateitį. Priminsime, kad maždaug dar prieš 5 metų ugniagesiai siūlė šį pastatą perimti rajono savivaldybės žinion – šis klausimas buvo svarstomas rajono taryboje. Kilo visokiausių siūlymų. Štai kad ir tokių, kad senąjį gaisrinės pastatą būtų galima nugriauti ir vietoj jo įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Ir tokių siūlymų žėrė architektūros išsilavinimą turintys politikai. Laimei, vertinančių istorinį paveldą tarybos narių buvo daugiau. Pastato tikrai niekas neplanavo griauti, bet ir nesiryžo jį savivaldybės žinion perimti. Jis taip ir liko ugniagesių nuosavybė. Senoji Jurbarko gaisrinė priklauso pačiam Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos.

Departamento atstovai primena, kad Jurbarko gaisrinės pastatas 1994 metų balandžio 22 dienos rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo skirtas ugniagesiams. Taip pat pažymima, kad vadovaujantis LR Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu, visi dokumentai pateikti VĮ Turto bankui ir artimiausiu metu senosios Gaisrinės pastatas bus perduotas, t.y. perduotas Turto bankui, kas reiškia, kad bus pardavinėjamas aukcione. Kai kurie jurbarkiečiai šią žinią išgirdę nusivylė, tikindami, kad taip ir tampa tušti statiniai apleistais pastatais vaiduokliais.

 

Pastatas turi galimybę tapti valstybės saugomu

Yra dar vienas niuansas, kuris neduoda ramybės. Beveik šimtmetį stūksantis gaisrinės pastatas nėra kultūros paveldo objektas – jis nėra įtrauktas į valstybės saugotinų kultūros vertybių registro sąrašą, tad jei koks naujas šeimininkas jį sugalvotų nugriauti, paveldosaugininkai nieko negalėtų prikišti. Pastatas nėra saugomas valstybės. Kaip paaiškino paveldosaugininkai, ankstesnė kultūros paveldo departamento politika buvo ta, kad į registrą buvo įrašomi nauji tie objektai, kuriems grėsė sunaikinimas, irimas ir pan. Vis dėlto šią klaidą dar galima ištaisyti ir tam gali padėti pasikeitusi Kultūros paveldo departamento politika. Kaip paaiškėjo, sudaromas preliminarus saugotinų objektų sąrašas, kurį vėliau vertins speciali komisija. Plačiau apie tai pakomentavo Kultūros paveldo departamento Apskaitos, inventorizavimo ir registro skyriaus vyr. specialistė Rasa Visockaitė, patvirtinusi, kad Departamentas organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą. Inventorizuojamas objektas – siūlomi objektui priskirti galimai vertingųjų savybių turintys kūriniai ir kiti daiktai bei vietovės, kurių amžiaus cenzas daugiau nei 25 m. Informacijos surinkimą apie galimai vertingųjų savybių turinčius objektus, jų duomenų tikslinimą, gali vykdyti fiziniai bei juridiniai asmenys, savivaldybių paveldosaugos padaliniai ar specialistai, tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, muziejai, mokslo ir studijų paveldosaugos bei kitos tyrimų institucijos, savo veiksmus derindamos su Departamentu.

Surinkta informacija apie galimai vertingųjų savybių turinčius objektus bus pildoma Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto inventoriaus duomenų anketoje, kurias inventorizavimo vykdytojai teiks Departamentui. Duomenų anketų duomenys bus perkeliami į Nekilnojamojo kultūros paveldo inventoriaus duomenų bazę, kuri planuojama sukurti 2021 metų pabaigoje. Departamentui šiuo metu yra teikiami siūlymai, kokie objektai ar jų grupės gali būti inventorizuojami, kokiems objektams turėtų būti suteikiami prioritetai. Pateikti siūlymai tikslinami ir bus sudarytas preliminarus objektų sąrašas, kuriuos inventorizavimo vykdytojai siūlo inventorizuoti. „Informaciją apie senąją Jurbarko gaisrinę galite pildyti Duomenų anketoje ir ją teikti Departamentui“, – paaiškino R. Visockaitė. Pasinaudosime tokai galimybe ir tą anketą užpildysime. Tikimės, kad ir šiuo straipsniu prie senosios gaisrinės pastato išsaugojimo prisidėsime. To labai norėtume. Ar galite įsivaizduoti Jurbarką be šio išskirtinio dviaukščio su bokšteliu? Mes tai tikrai ne. Metas jį išsaugoti. Gal senosios gaisrinės ir nereikia ugniagesiams, bet Jurbarko miesto bendruomenei šis pastatas tikrai reikalingas.

 

 

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Buvęs Jurbarko kino teatras "Mituva" sovietmečiu malšino kultūros ir pramogų alkį (video)

Buvęs Jurbarko kino teatras "Mituva" sovietmečiu malšino kultūros ir pramogų alkį (video)  0

Belvederio dvaras: restauratorių atradimai ir paveldosaugininkų rūpesčiai

Belvederio dvaras: restauratorių atradimai ir paveldosaugininkų rūpesčiai  0

Pastatas, kuris pagaliau išsilaisvino iš Raudonės pilies šešėlio

Pastatas, kuris pagaliau išsilaisvino iš Raudonės pilies šešėlio  0

Pastatas, simbolizuojantis tragišką Jurbarko žydų bendruomenės likimą

Pastatas, simbolizuojantis tragišką Jurbarko žydų bendruomenės likimą  3

Muziejų dieną atvėrė cerkvės bokštą

Muziejų dieną atvėrė cerkvės bokštą  0

Klišių dvaro rūmai. Dabar daugiabutis

„Susivienijimo“ istorija: nuo Klišių dvaro iki braziliškos favelos  1

Kauno gatvės pastato saugoma paslaptis, vardu Marytė

Kauno gatvės pastato saugoma paslaptis, vardu Marytė  2

Brolių Kantų namai nukels į Jurbarko kepyklų aukso amžių

Brolių Kantų namai nukels į Jurbarko kepyklų aukso amžių  2

M. Dobužinskio eskizas. Jurbarko sinagogos 1933 metais

Istorija medinės sinagogos, kuri į Jurbarką traukė svečius iš viso pasaulio  4

Raudonės pilis: visuomenei įdomus ne tik rūmų, bet ir juos supančio parko likimas

Raudonės pilis: visuomenei įdomus ne tik rūmų, bet ir juos supančio parko likimas  1

Investuotojai jurbarkiečių abejones sklaidė pristatydami naujos gamyklos projektą (video)

Investuotojai jurbarkiečių abejones sklaidė pristatydami naujos gamyklos projektą (video)  5

Namas- chameleonas. Svajonių namas gali atrodyti ir taip. Štai toks neįprastas pastatas jau kyla Jurbarko rajone. Užsakovas - jurbarkietis. Projektą sukūrė MB “Archsprendimai”.

Naujus svajonių namus jurbarkiečiams kuria savi sėkmingi architektai  3

Pilis, kuriai labiausiai pasisekė su šeimininkais

Pilis, kuriai labiausiai pasisekė su šeimininkais  0

Šiame Kauno gatvės name ir gyveno juvelyro Krelico šeima.

Vieno namo istorijos: nuo juvelyro šeimos likimo iki Jurbarko auksakalių tradicijos  2

Prieš 100 metų. Klišių gatvė ir gražiausias pirklio Rabinovičiaus namas

Prieš 100 metų. Klišių gatvė ir gražiausias pirklio Rabinovičiaus namas  3

Kiduliškio knygoje – nepaprasta dienyno, rasto pamituvio namo pastogėje, istorija

Kiduliškio knygoje – nepaprasta dienyno, rasto pamituvio namo pastogėje, istorija  0

Stakių bažnyčia – klasicistinės epochos perlas

Stakių bažnyčia – klasicistinės epochos perlas  0

"Saulės" gimnazija veikė ir šiame Jurbarko Dragūnų klubo pastate.

Naujuosius mokslo metus pasitikus – ekskursija į nepaprastą Jurbarko gimnazijos istoriją  0

Pastatai vaiduokliai saugo aludarių ir linų fabriko paslaptis

Pastatai vaiduokliai saugo aludarių ir linų fabriko paslaptis  3

Pastatas, praskleidęs uždangą į turtingą Jurbarko kino teatrų istoriją

Pastatas, praskleidęs uždangą į turtingą Jurbarko kino teatrų istoriją  9

Pristatytas techninis projektas. Naujoji autobusų stotis - su išmaniu apšvietimu, dviračių nuoma bei dviem laikrodžiais

Pristatytas techninis projektas. Naujoji autobusų stotis - su išmaniu apšvietimu, dviračių nuoma bei dviem laikrodžiais  6

Senieji gimdymo namai - tarsi paminklas rajono akušerijai ir legenda tapusiam gydytojui

Senieji gimdymo namai - tarsi paminklas rajono akušerijai ir legenda tapusiam gydytojui  7

Daugiau nei prieš 100 metų pastatytas vaistinės pastatas šiandien atrodo taip.

Senosios vaistinės istorija: nuo klestinčios Bregauskų aptiekos ir unikalių farmacijos muziejaus eksponatų  0

Gedulo ir vilties diena simboliškai pažymėta Varlaukio geležinkelio stotyje vykusioje atminimo valandoje „Laiškai ant bėgių“.

Varlaukio geležinkelio stotyje Atmintį saugos modernus muziejus  1

Mūsų partneriai