Senieji pastatai saugo Seredžiaus karinio miestelio paslaptis

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Jei leisitės į naują pažintinį Seredžiaus mokyklos sveikatingumo taką, atkreipkite dėmesį į pastatus, išsirikiavusius ant šlaito. Teritorijoje, kur dabar šurmuliuoja mokiniai ir verda Seredžiaus S. Šimkaus pagrindinės mokyklos-daugiafunkcio centro bendruomenės gyvenimas, gana visai neseniai, prieš daugiau nei 80 metų čia buvo įsikūręs … pats tikriausias karinis miestelis, kuriame su šeimomis gyveno Lietuvos karininkai, stovėjo kareivinės.

 

Štai kokią informaciją radome oficialiuose šaltiniuose apie karinio miestelio istoriją Seredžiuje.

1934 m. miestelyje pradėtos statyti kareivinės, o 1935 m. čia įsikūrė Lietuvos Trečiojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulko 2 batalionas ir Antrojo artilerijos pulko 2-oji grupė.

Įgulai priklausė keletas pastatų: kareivių, karininkų ir puskarininkių gyvenamieji namai, ambulatorija, ligoninė, skalbykla, arklidės. Įgula turėjo savo dūdų orkestrą. Sekmadieniais, aidint maršo aidams, kariai žygiuodavo į bažnyčią. Senieji serediškiai iki šiol prisimena kareivių rengtas kariuomenės ir visuomenės susivienijimo šventes, kuriose vykdavo smagios varžytuvės, rikiuotės paradas, o visi susirinkusieji galėjo paragauti gardžios kareiviškos košės. Kariuomenės įsikūrimas Seredžiuje pagyvino miestelio gyvenimą. Šiandien belikę keletas suremontuotų kareivinių teritorijai priklausiusių pastatų, o dviejuose iš jų įsikūrusi Seredžiaus mokykla.

Po 1940 m. birželio okupacijos Seredžiaus kareivinėse įsikūrė sovietų 125-osios šaulių divizijos 749 šaulių pulkas. Antrojo pasaulinio karo metu, Vokietijai užpuolus TSRS, miestelis buvo užimtas jau 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos armijos 8-tosios tankų divizijos, 28-ojo šaulių pulko, 8-ojo motociklininkų bataliono karių. Užimant Seredžių žuvo nemažai Raudonosios Armijos kareivių, įsikūrusių vietos kareivinėse. Vokiečių diversantams pavyko užimti sveiką tiltą per Dubysą. Mūšiai miestelio apylinkėse vėl vyko 1944 m. vasarą – besitraukiantys Vokietijos kariai susprogdino senąjį tiltą, bet netrukus jis buvo atstatytas vokiečių belaisvių.

 Štai ką apie karinį Seredžiaus karinį miestelį, tiksliau jo projektavimą ir pačius pastatus, radome Architektūros ir urbanistikos centro puslapyje.

1935 m. sudarytas Seredžiaus kareivinių statybos projektas. Gegužę jis patvirtintas. Kareivinių kompleksas numatytas statyti Dubysos slėnio šlaito viršutinėje terasoje. Karinio miestelio išplanavimas taisyklingas – stačiakampis. Pastatų zona kompaktiška: išskirtos kareivinių, puskarininkių ir karininkų gyvenamųjų namų ir ūkio trobesių zonos. Šiaurėje numatytas plotas pėstininkų, rytų pusėje – artileristų užsiėmimams. Pietryčiuose siauras sklypas leidosi šlaitu iki Dubysos. Projekte numatyta pastatyti dvejas dideles kareivines, valgyklą-klubą, ligoninę, tris gyvenamuosius namus karininkams, šešis gyvenamuosius namus puskarininkiams, skalbyklą, keturis maisto sandėlius-rūsius, dideles arklides, kalvę, pašaro sandėlį, du amunicijos sandėlius, tris kapsulių sandėlius.

 Seredžiuje 1935 m. buvo statoma: vienos kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, dvejos arklidės, vienas maisto ir pašaro sandėlis, trys gurguolės sandėliai, kalvė, dirbtuvė, skalbykla, maisto rūsys, ledainė, intendantūros sandėlis, trys kovinių atsargų sandėliai šlaite, įvairūs pagalbiniai statiniai.

1935 m. Seredžiaus kareivinių rajono plane pažymėta 20 pastatų, nurodytas teritorijos plotas sudarė 37 ha 43 kv. m. Netaisyklingos plano konfigūracijos teritorija turėjo ryšį su tiltu per Dubysos upę.

1936 m. spaudoje minima, kad kariai persikėlė į naujas kareivines Seredžiuje.

 Seredžiaus kraštotyrininkų duomenimis, Seredžiaus kariniame miestelyje prieš Antrąjį Pasaulinį karą buvo šie pastatai: 3-jų aukštų mūrinės kareivinės, ambulatorija-ligoninė, karininkų gyvenamasis namas, puskarininkių gyvenamasis namas, du rūsiai, skalbykla-motorinė, valgykla, daboklė, elektrinė, sargų postas, kalvė, sandėliai, klojimas.

 Projektas atrodo nebuvo pilnai realizuotas: pastatytos tik vienos kareivinės, dalis numatytos valgyklos su klubu, nepastatyti visi numatyti namai karininkams ir puskarininkiams. Kiek tiksliai pastatų buvo pastatyta, duomenų nerasta, teritorija smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu. Sugriauta dalis kareivinių, liko dvi atskiros pastato dalys, kuriose įrengti butai. Išliko valgykla su klubu, ligoninė, karininkų namas, puskarininkių namas, skalbykla, maisto rūsiai, šlaite buvusi šaudykla.

 Sovietmečiu pastatyta tik keletas naujų pastatų, kompleksas išlaikė autentišką taisyklingą geometrinio planavimo struktūrą.

 Šis kareivinių kompleksas pastatytas Nevėžio ir Nemuno santakos slėnio šlaito atragio viršutinėje terasoje. Kol slėnio šlaitai nebuvo apaugę medžiais ir krūmais, stambių pastatų kompleksas dominavo Nemuno ir Dubysos slėniuose, buvo matomas iš tolo. Lietuvos kariuomenės miestelio pastatymas greta Seredžiaus, suteikė naują kokybę vietovei, papildė šio seno, piliakalnio papėdėje išaugusio miestelio savitumą naujais bruožais.

 O dabar šiek tiek apie pažintinį taką ir ką mums apie senuosius pastatus papasakojo mūsų vedlys, pradinių klasių mokytojas Liutauras Žilevičius.

 Seredžiuje iškart traukėme link mokyklos-daugiafunkcio centro, nuo kur ir prasideda pažintinis takas. Iš karto pajusite, kad pažintinis takas yra mokyklos sumanytas - čia viskas mokytojų ir jų mokinių tiksliai suskaičiuota, apskaičiuota. Kad ir tai, kad mažasis takas driekiasi 987 metrus. Arba kad mokyklos parke laiptų pakopų 88-ios, seniausias mokyklos parko ir viso Seredžiaus ąžuolas yra 50 metrų aukščio, o į Seredžiaus piliakalnį veda 292 pakopos. Ir mūsų gidais buvo pradinių klasių mokytojas Liutauras Žilevičius, kartu su žmona Jūrate, mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Takas per trumpas, kai šalia tokie gidai. Liutauras - tikra vaikščiojanti miestelio enciklopedija. Jis pats kukliai ištaria, kad nieko nežinotų, jei ne jo senelis, kuris jam daug visko įdomaus papasakojęs.

Liutauras būtinai papasakos apie Smetonos laikais Seredžiuje pastatytą karinį miestelį, kur buvo kareivinės, kur gyveno Lietuvos karininkai su šeimomis. Būtinai parodys pastatą, kuriame karinio miestelio laikais veikė ligoninė lavoninė. Šis pastatas, Antrojo pasaulinio karo metu apgriautas, buvo vietinių serediškių, su Liutauro senelio pagalba, atstatytas. Šiame pastate veikė ilgą laiką pradinė mokykla, o dabar daugiafunkcis centras ir darželis. Pamatysite, kuriame pastate karinio miestelio laikais veikusi skalbykla - karininkai samdę serediškes moteris juos apskalbti. Dar būtinai parodys pastatą, kuriame karininkai su šeimomis gyveno - dabar ten gyvenamieji butai. Pastatai aukštomis, per 3 metrus, siekiančiomis lubomis. Liutauras dar patars susirasti išlikusį statinį, kurį ledaine vadino, nes tarnavo vietoj šaldytuvo. Kareiviai arkliais parveždavo Nemune išpjautų ledų, apibarstydavo pjuvenomis ir pastato rūsyje ant jų laikė mėsą. Dar būtinai parodys pastatą, kuriame įsikūrusios pradinės klasės – sienos tokios storos, kad ir karštą vasaros dieną patalpose nebus daugiau 20-ies laipsnių.

Pažintinis takas ves iki šaudyklos, kurioje iš revolverių šaudydavo karininkai – čia jie treniruodavosi. Kariai akies taiklumą lavinti turėjo gerokai toliau - 3 kilometrus pėdindavo padubysio link. Kai prieisite molyklos parką - Liutauras atkreips dėmesį, kad tais laikais čia buvo vartai, kur stovėdavusi sargyba – pro čia buvo galima patekti į karinio miestelio teritoriją.

Vedlys primins apie Antrojo pasaulinio karo metais susprogdintą senąjį tiltą, kuris labai gražus buvęs, todėl verta pamatyti

 Įdomi ir paties Liutauro istorija. Jis Seredžiuje pradinių klasių mokytoju dirba 28 metus. “Jis ir pats šią mokyklą baigė bei visą gyvenimą tais pačiais takais vaikšto”, - priduria žmona Jūratė. Pats Liutauras sako, kad jam nepatinka tie, kurie blaškosi. Mokytoju dirbti jam patinka. Išpildė savo mamos svajonę Liutauro tėtis norėjo, kad sūnus stotų į Stepo Žuko mokyklą. „Būčiau skulptorius“, - šypteli jis. Bet taip atsitiko, kad įstojo ir baigė tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Ir savo sprendimo niekada nesigailėjo – mokytojauti tikrai nenusibodo, o ir gyvena, jo žodžiais, tokiame gražiame krašte, kad ir pažįstami dzūkai iš ežerų krašto jam pavydi.

 Kodėl karinis miestelis Seredžiuje?

 Truputis karinės istorijos. Iš A. Martinionio knygos „Lietuvos kariuomenės tragedija“

 

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, Lietuvos kariuomenė jau 1921 metais buvo sumažinta. Respublikos vyriausybės nutarimu buvo išformuoti 10-asis, 11-asis, 12-asis ir 13-asis pėstininkų pulkai, gudų batalionai, 3-iasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas. Buvo palikti tik devyni pėstininkų, keturi artilerijos ir du kavalerijos pulkai, karo aviacija ir karo technikos daliniai. Respublikos teritorija buvo padalyta į tris karo apygardas, kiekvienoje iš jų palikta po diviziją. Pasienio apsaugą kariškiai perdavė Lietuvos vidaus reikalų ministerijos žinion.

 Mažinant išlaidas kariuomenei išlaikyti, 1926 metais buvo išformuoti 1-asis artilerijos, 3-iasis ir 6-asis pėstininkų pulkai ir minosvaidžių batalionas.

 Formuojant ginkluotųjų pajėgų struktūras, buvo peržiūrėta vadovavimo joms sistema. Respublikos prezidentas tapo visų ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu, krašto apsaugos ministras — visos kariuomenės viršininku. Kariuomenės vadas visas ginkluotąsias pajėgas rengė karo veiksmams, kariuomenės tiekimo viršininkas tvarkė kariuomenės tiekimo reikalus. Kariuomenės štabas, vadinamosios kariuomenės smegenys, buvo glaudžiai susietas su Krašto apsaugos ministerija 6.

 Lietuvos kariuomenės pagrindines ginklų rūšis bei tarnybas sudarė pėstininkai, artilerija, kavalerija, karo technikos daliniai, karo aviacija, karo mokykla ir kitos tarnybos.

 I pėstininkų divizija buvo dislokuota Panevėžyje, 1-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas — Ukmergėje, nuo 1939 metų spalio pabaigos— Vilniuje, 3-iasis pėstininkų Vytauto Didžiojo pulkas— Kėdainiuose (vadas, štabas ir vienas batalionas), Raseiniuose ir Seredžiuje buvo po vieną batalioną, 4-asis pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas — Panevėžyje, Kupiškyje ir nuo 1939 metų pabaigos vienas batalionas — Ukmergėje. II pėstininkų divizija (vadas ir štabas) bazavosi Kaune (Šančiuose), 2-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pulkas — Šančiuose ir Jonavoje, 5-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkas — Aukštojoje Panemunėje ir Prienuose, 9-asis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas — Marijampolėje ir Vilkaviškyje. III pėstininkų divizija (vadas ir štabas) buvo Šiauliuose, 6-asis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Margio pulkas — Klaipėdoje ir Plungėje, 1939 metų pradžioje Vokietijai okupavus Klaipėdą— Telšiuose, 7-asis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas — Tauragėje ir Žemaičių Naumiestyje ir 8-asis pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulkas — Šiauliuose ir Varniuose 7.

 Artileriją sudarė keturi pulkai. 1-asis artilerijos pulkas buvo dislokuotas Panevėžyje, Kupiškyje ir Ukmergėje, 2-asis — Kėdainiuose, Raseiniuose ir Seredžiuje, 3-iasis — Šančiuose, Prienuose ir Marijampolėje, 4-asis — Šiauliuose, Tauragėje ir Plungėje. Artilerijos inspektorius ir jo štabas buvo Kaune.

 Kavalerijos buvo trys pulkai. Kavalerijos viršininkas ir jo štabas bazavosi Kaune. Čia buvo dislokuotas ir 1-asis husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilo pulkas; 2-asis ulonų Birutės pulkas telkėsi Alytuje, nuo 1939 metų lapkričio — Tauragėje; 3-iasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas buvo dislokuotas Tauragėje, nuo 1939 metų lapkričio — Vilniuje.

Straipsnis  0 komentarų
Naujienos iš interneto
Mūsų partneriai