Prieš 100 metų. Klišių gatvė ir gražiausias pirklio Rabinovičiaus namas

   
Straipsnis  3 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Pastatai visai kaip žmonės. Vieni, vargani, praeiti neleidžia – gailestingumo ir dėmesio prašydami. Bet yra tokių, kurie geriau sugrius ir nunyks, nei prašys pagalbos ir taip parodys silpnumą. Neabejotinai tokiu išskirtiniu pasirodė Jurbarko Vytauto Didžiojo g. 4 adresu stūksantis pastatas – iš toli didingas, arčiau apžiūrėjus byrantis, griūvantis, bet vis dar išsaugojęs savo orumą. Reikia pripažinti, kad pirma mintis prakalbinti šį pastatą buvo paštininkų dienos proga, mat senieji jurbarkiečiai šį pastatą vadina senuoju paštu. Bet istorikų, kultūros paveldo departamento specialistų surinkti duomenys mus nukėlė į XX amžiaus pradžią, į visai kitokį Jurbarką, kuriame skambėjo jidiš kalba ir draugiškai sugyveno lietuviai bei žydai. Dar daugiau. Paaiškėjo, kad sklypas, kuriame stovi šis statinys, carinės Rusijos laikais priklausė Vasilčikovo dvarui, o pats pastatas ilgą laiką priklausęs vienam turtingiausių tuo laiku Jurbarko žydų – Rabinovičiui. Įdomu ir tai, kad šis statinys patekdavo ir į respublikinės spaudos puslapius – dažniausiai nelaimių suvestinių skyrelį. Bet apie viską iš pradžių. Pirmiausiai surašysime apie šį pastatą faktus, kuriuos archyvuose surankiojo istorikai, kultūros paveldosaugos specialistai, o tuomet jums papasakosime, kaip šį namą ir kitus tos gatvės statinius prisimena ir ką apie juos pasakoja Jurbarko žydai. Atsiminimus ir pasakojimus rinkome knygoje – į anglų kalbą išverstų prisiminimų rinkinyje „Memorial Books of Yurburg Lithuania“. Jūsų dėmesiui – čia gimusių, vaikystę ir jaunystę Jurbarke praleidusių žydų atsiminimai – nors ir subjektyvūs, bet leidžiantys pajusti XX a. pradžios Jurbarko senamiesčio dvasią. Su nepaprastu gidu, kuris sugrąžins į Jurbarką prieš šimtą metų, keliausime tuometine Vytauto Didžiojo gatve, kuri ir kitaip vadinosi, ir kur stovėjo daugiau pastatų, šių dienų nesulaukusių.

 

Surinkus oficialią, istorikų ir kultūros paveldo specialistų archyvuose surinktą, informaciją, atsiskleidė įdomių faktų apie pastatą ir vietą. Paaiškėjo, kad sklypas, kuriame stovi šis pastatas, XIX amžiaus II pusėje priklausė Jurbarko dvarui, valdomam kunigaikščio Vasilčikovo. Sklypą tuo metu nuomojo toks Abraomas Dvinaiskis, o jame buvo medinis užstatymas, apie kurį šiuo metu duomenų nėra. Vėliau valda atiteko Rochai Dvinaiskai ir Eusiejui Fainbergui, kurią jie perėmė iš Reizės Dvinaiskos.

Greičiausiai 1906 metais gaisro metu medinis užstatymas sudegė. 1912 metų sklype nurodoma, kad statomas vieno aukšto mūrinis namas su mezoninu. 1913 metais E. Fainbergas nuperka Dvinaiskos dalį ir visą valdą perleidžia J. Rabinovičiui, kuris jau nuo 1904 metų faktiškai valdė E. Feinbergo dalį. Iki 1930 metų J. Rabinovičiaus 2557 kv.m dydžio sklype susiformavusį užstatymą sudarė gyvenamasis mūrinis namas, trys mediniai gyvenamieji pastatai, mūrinis sandėlis, 3 mediniai tvartai ir medinė malkinė. Pirmasis mūrinio gyvenamojo namo aukštas buvo nuomojamas Lietuvos banko Jurbarko skyriui ir paštui. Antrajame aukšte buvo butas. 1936 metais sudegė antras aukštas (mezoninas) ir pietinėje dalyje buvo pristatytas mūrinis antras aukštas. Sovietmečiu namas buvo nacionalizuotas ir naudojamas įvairioms įstaigoms.

 

Architektūros paminklas

Daugiau nei 100 metų stovintis namas 1994 metų gegužės 4 dieną pripažintas vietinės reikšmės architektūros paminklu ir jam suteikiamas numeris Atv 2672. Paveldosaugininkai pabrėžia, kad pastate išlikę plytiniai fasadai su gausiomis architektūrinėmis detalėmis iš tik Jurbarko ir Smalininkų apylinkėms būdingų gelsvų silikatinių plytų. Liko ir didesnė dalis meniškų stalių gaminių – pagrindinės medinės durys, vidinės durys, mediniai laiptinės turėklai, krosnys, sienų dekoras. Pasak specialistų, vykdant restauracijos darbus, gali atsiskleisti ir šiuo metu uždengtų vertingų interjero elementų. Jie turi būti saugomi.

Tokia tad informacija iš 1994 metais istorinių tyrimų, kuriuos atliko dvi istorikės – V. Reipaitė ir R. Rickevičienė.

 

Iš nelaimių suvestinių?

Apie šį statinį buvo rašoma ir respublikinėje spaudoje (greičiausiai nelaimių suvestinėse) – tokios nuotrupos, kad 1936 metų vasario 19 d. naktį užsidegė Jurbarko pašto ir Lietuvos banko pastatas. Nudegė II aukštas, Gaisras kilo banko direktoriaus J. Stankevičiaus bute, II aukšte. Pastatą savininkai, pirklio Rabinovičiaus įpėdiniai, buvo apdraudę. 1935 m. kovo 16 d. Jurbarko paštas įsikūrė rekonstruotame pastate. Pašto viršininkas nuo pat nepriklausomos Lietuvos pradžios buvo Smetonius. Šalia veikė Lietuvos banko skyrius, paštą pašventino kunigas J. Bikinas.

 

Gidas – vietinis žydas iš Klišių gatvės

Dabar pakviesime jus pakeliauti laiku – nusikelti į tokį Jurbarką, koks jis buvo prieš daugiau nei šimtą metų, ir pasižiūrėti, kas gi gyveno Rabinovičiaus name bei aplinkiniuose pastatuose. Mums tai padaryti padės tas pats pastatas ir nepaprastas gidas – 1970 metais užfiksuoti Jurbarko žydo, gyvenusio dabartinėje Vytauto Didžiojo gatvėje, prisiminimai, anglų kalba surašyti į Jurbarko žydų bendruomenės knygą. Tas Jurbarko žydas – Mordechai Zilber, kuris su tėvais gyveno Kalishu gatvėje – taip savo prisiminimuose žydai pasakoja apie Vytauto Didžiojo gatvę, kuri dar vienu metu buvo vadinama Aleksandrovo (Aleksandro) gatve. Išsiaiškinome, kad Kalishu yra ne kas kitas kaip Klišių gatvė, mat patys žydai rašo, kad toji gatvė buvo vadinama kaimyninio kaimelio vardu. Be to, yra išlikusių šios gatvės nuotraukų su įrašais.

Mordekajus, gimęs 1907 metais, grįžta į savo vaikystės ir jaunystės miestą Jurbarką, kurį žydai meiliai vadino Yurbrik, aprašydamas kiekvieną Kalishu (arba Klišių) gatvės pastatą. Gal mums visiems pavyks pamatyti Jurbarką žydo, su meile pasakojančio apie gimtąjį miestą, akimis – pajusti tą dvasią, kvapą, garsą ir pamatyti tuos žmones, kurie gyveno, kūrė šeimas ir sėkmingai vertėsi. Pradėsime pasakoti chronologiškai – taip, kaip pasakoja pats Mordekajus. Patrauksime į Klišių gatvę nuo Kauno gatvės pusės ir neskubėdami keliausime prie mums rūpinčio Rabinovičiaus pastato.

 

Laikrodžiai ir arklidės

Klišių gatvė XX a. pradžioje pirmiausiai pasitinka dviaukščiu pastatu, kuriame gyveno tokia Kizelių šeima, kurios dauguma šeimos narių emigravo į Kanadą. Vienas iš jų sūnų buvo geriausias Mordekajaus draugas, Rafaelis, arba Rafelke Kizel. Suaugusiejį Kizeliai užsiėmė verslu Lietuvos kaimuose, prekiaudami pašarais, kailiais, oda ir kt. Jaunimas studijavo Kauno gimnazijoje. Toliau, toje pačioje gatvėje, buvo kelios kuklios parduotuvėlės ir statinys, paties Mordekajaus vadinamas „Stadola“ (pastatas, tarnavęs kaip tvartas), kuris priklausė viešbučio savininkui Motl Komel. Kiek prisimena Mordekajus, paprastai tame statinyje būdavo tuščia, bet girdėjęs pasakojimų, kad gerokai anksčiau jis tarnavo kaip pašto arkliams skirta arklidė. Čia pirmyn atgal zujo pašto karietos, vežėjai užsukdavo pailsėti į viešbutį, palikdami arklius tame tvarte. Priešais arklides stovėjo tokio Khone namelis. Khone – vienintelis miesto laikrodininkas, geros širdies žydas, kuris įsivaikino našlaitį ir juo rūpinosi. Ant dirbtuvės sienų tiksėjo įvairiausi laikrodžiai. Khone turėjo tokią reputaciją, kad, jei sutaisydavo laikrodį, tai reikšdavo garantiją, kad įtaisas veiks ilgai. Khone taip pat buvo kviečiamas taisyti didžiulius kunigaikščio Vasilčikovo dvaro sieninius laikrodžius.

Gražiausias Jurbarko pastatas

Toliau stūkso didelis dviejų aukštų pastatas, kuris priklausė Yehudah Rabinovičiui (Vytauto Didžiojo g. 4). „Tai buvo gražiausias ir didžiausias pastatas, kuriuo miestas labai didžiavosi. Šis pastatas niekuo nenusileistų ir stovintiems Rusijos Peterburge“, – pasakoja Mordekajus. Jo prisiminimuose – įspūdingas ne tik pastatas, bet ir didelis kiemas, kuris, kitaip nei kiti miesto kiemai, buvo grįstas akmenimis ir be jokių purvų bei balų pavasarį tirpstant sniegui ar rudens darganų metu. Šis pastatas buvo prabangus gyvenamasis namas rudomis ąžuolinėmis durimis, bronzinėmis rankenomis. Langai buvo dideli ir saulėti. Pasakojama, kad Rabinovičius buvo vienas turtingiausių miesto žydų, užsiėmęs medienos prekyba ir turėjęs verslo ryšių su Vokietija. Mordekajaus vaikystės metais Y. Rabinovičius jau buvo miręs – didžiajame pastate gyveno kiti Rabinovičių šeimos nariai – sūnūs. Jurbarko žydų prisiminimuose Yehuda buvo labai turtingas žydas, savo lėšomis pastatęs religinę pradinę mokyklą, vadinamą „Talmud Torah“, didelį medinį namą (rašoma, kad jis stovėjo dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje, to pastato nėra išlikusio, - aut. past.), kurio istorija yra liūdna – čia rinkosi mirtį pasitikti Jurbarko žydės moterys ir vaikai – iš čia išvesti į masinių žudynių vietas. Šis medinis mokyklos pastatas taip pat turėjo didelį kiemą, kur galėjo žaisti miesto vargšai vaikai. Tame mokyklos pastate, didžiojoje salėje, kabėjo Y. Rabinovičiaus portretas, o pati salė buvo tokia erdvi, kad čia buvo švenčiamos miestelio vestuvės.

 

Gydytojas ir darbininkas

Rabinovičiui tame sklype priklausė trys namai, kurių viename gyveno jo sūnus gydytojas Rabinovičius. Pasakojama, kad pastarasis buvo viengungis, kuriam rūpėjo tik medicina. Vežimai, pakrauti švarių šiaudų ir kilimų, vis kursuodavo prie jo namų, kad gydytoją nuvežtų pas pacientą į kaimą. Pasakojama, kad vieno tokio vizito kitapus Nemuno metu, gydytojas pasijuto blogai ir netrukus mirė. Y. Rabinovičiaus sūnus gydytojas ir gimdymus priėmė, ir kaip chirurgas operavo, ir tarsi šeimos gydytojas buvo. Ir dar garsėjo gera širdimi – nemokamai gydė ir miestelio vargšus.

Tame pačiame Rabinovičių didžiojo pastato kieme stovėjo mažas namelis, kuriame gyveno ne žydas, dirbęs pagalbininku Rabinovičių šeimoje – garsėjo savo plačia gerkle (išgerinėjantis) ir tuo, kad niekada iš rankų šluotos nepaleisdavo. Jis artimųjų ir giminių šiame krašte neturėjęs. Pasakojama, kad turėjęs medalius, laimėtus Rusijos kariuomenėje, bet niekas tų medalių nematė.

Apie 1919-uosius Rabinovičių pastate gyveno vienas iš sūnų, taip pat pirklys, užsiimantis medienos prekyba, kaip ir jo tėtis Yehuda. Tame Rabinovičių pastate, kuriame gyveno gydytojas sūnus, šiam mirus, gyveno kitas medikas, ne Rabinovičių šeimos narys, gydytojas Gehršteinas, pasakojama, gražus vyras, kuris taip pat ėjęs žydų gimnazijos vadovo pareigas.

Kavinė, foto ateljė ir vaistinė

Priešais Rabinovičių namą buvo Beth LaBanim (Sūnų namas) – taip Mordekajus vadina kavinę, į kurią jaunimas rinkdavo šeštadieniais „užmušti“ laiką. Paprastai jaunimas ateidavo žaisti kortomis, skaityti laikraščių rusų ir lietuvių kalbomis.

Toliau Klišių gatvėje stovėjo fotografo ir spaustuvininko Natano Davido Abramsono namas. Šis asmuo gyveno viename iš Rabinovičiams priklaususių statinių. Abramsonas tuo metu buvo vienas iš dviejų miesto fotografų, bet vienintelis tipografas spaustuvininkas. Pasakojama, kad fotosesija užtrukdavo – fotografas parinkdavo kliento galvos ir rankų padėtį, kurioje turėjo „sustingti“ – nesujudėti ir net nesumirksėti, nes fotografija buvo menas. Ilgai užtrukdavo, kol klientas gaudavo fotonuotraukas. Abramsonas nuotraukas eksponuodavo ant savo namo durų. Kaip spaustuvininkas, jis dažniausiai spausdindavo kvietimus į vestuves.

Priešais Abramsono pastatą stovėjo Levitano namas – gerbiamo miestelio gyventojo, kuris buvo vaistinės savininkas. Šioje vaistų parduotuvėje Jurbarko damos galėjo nusipirkti kosmetikos. Dar čia prekiaudavo jodu, alkoholiu, vata ir kt. Netoliese, Kauno gatvėje, veikė dar viena tokia vaistinė, priklausiusi Rikleriui.

 

Namuose – kepykla ir krautuvė

Su Mordekajumi apžiūrėsime ir Raseinių gatvės prieigas – taip tuo metu buvo vadinama Dariaus ir Girėno gatvė. Priešais Klišių gatvę, ant kampo, veikė Bilmano našlės, lenkės, vadovaujamas viešbutis. Šalia veikė taverna su dideliu bufetu, kur taurelę mėgdavo išlenkti miesto tarybos nariai, tokie pareigūnai, kaip policijos viršininkas. Turtingi ūkininkai taip pat čia užsukdavo sudrėkinti gomurį turgaus dieną. Šį viešbutį rinkdavosi ir žydų aktoriai, atvykę su teatro gastrolėmis – dėl erdvios salės, kur galėdavo repetuoti. Priešais Bilmano viešbutį, taip pat ant kampo, buvo namas, kuriame gyveno Mordekajaus tetos Friedel ir Roche. Pastaroji sirgo ir geraširdis Mordekajaus turtingas dėdė Mendelis ją rėmė. Tame name, kuriame gyveno tetos, veikė ir Lėjos kepykla. (manoma, kad Leah Krelitz, - aut. past.), kur kepė duoną, beigelius ir kitus skanumynus, ir kur sklido toks skanus kvapas. Ir galiausiai Mordekajus atveda prie savo tėvų namo – medinio, skardiniu stogu. Šiuose namuose taip pat veikė bakalėjos krautuvė, kur prekiavo tokiomis prekėmis kaip juodieji pipirai, cinamonas, arbata ir kava. Čia užsukdavo ūkininkai turgaus dienomis – du kartus per savaitę. Čia jie traukdavo stiprų tabaką ir dalindavosi naujienomis – žydams vaikams įsiminė lietuvių ūkininkų dažnai kartojami „sakė pasakė“. Priešais veikė kita parduotuvė – didelė Lietuvos kooperatinė parduotuvė, kuri bandė pervilioti bakalėjos krautuvės klientus. Konkurencija buvo tokia aštri, kad, jei kuris krautuvės pirkėjas susigundydavo apsilankyti konkurencinėje parduotuvėje, šeimininkai jų daugiau neįsileisdavo.

Paštas ir „monopolkos“

Kad jau norėjome rašyti apie Jurbarko pašto istoriją, štai kokį įdomų įrašą Jurbarko žydų atsiminimuose radome. Klišių ir Vokiečių gatvės (dabartinė Donelaičio gatvė) sankryžoje, ant kampo, buvo toks medinis namas, kuriame veikė miesto paštas. Caro laikais, pasirodo, tame pastate veikė toks „Monopolis“, prekybos vieta, kur prekiauta valstybiniu alkoholiu likeriu. Štai kodėl likerio buteliai juokais buvo vadinami monopolkomis. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse buvo išleistas caro įsakas sunaikinti visus „Monopolio“ butelius. Nereikia lakios vaizduotės, kad suprasti, kaip miesto girtuoklėliai žiūrėjo ir vertino policininkų daužomus alkoholio butelius. Pasakojama, kad tokių veiksmų caro režimas ėmėsi bijodamas kazokų – kad šie, neprisigertų įsiveržę į „Monopolį“, užuot priešą puolę. Nepriklausomos Lietuvos laikais šiame mediniame pastate įsikūrė paštas. Vakarais žmonės traukdavo į paštą, nes.... neturėdavo ką veikti. Eidavo laiškų net ir tie, kurie neturėjo jokios galimybės jų gauti. Čia visada buvo pilna žmonių ir mėgstama jaunimo susitikimų vieta. Susirinkusieji laukdavo, kol mažas pašto langelis atsidarys ir bus išdalinami laiškai jų gavėjams. Tokių laimės kūdikių būdavo nedaug. Kai langelis užsidarydavo, visi laimingi keliaudavo namo, prisirinkę ne tik miestelio, bet ir pasaulio naujienų.

 

Sugrįžkime prie Rabinovičiaus pastato, kurį pamatę laimingi namo nekeliausite. Didinga istorija ir tokia nyki dabartis. Ypač dabar, kai priešais šį griūvantį ir yrantį pastatą iškilo (ir tarsi erzina šimtametį) naujas statinys, kuriame ilgainiui veiks viešbutis.

Ant paties Rabinovičiaus namo fasado kabo pretenzingas pavadinimas „Verslo centras“, nors pastate nelikę verslo – pirmame aukšte veikia tik kirpykla ir drabužių nuoma, visi kiti verslai išsikraustė ar užsidarė. Visos vidinės durys užrakintos, patalpose pro stiklą matyti nesibaigiantys remontai... Žodžiu, pasivaikščioti po šį didingą architektūros paminklą nepavyks. Jį galima apžiūrėti apsilankius kultūros paveldo departamento puslapį, peržiūrint pastato byloje surinktas senas nuotraukas. Nors pats pastatas gana gerai išsilaikęs, akis bado byrantys fasadai, lūžtantis balkonas ir grėsmingai atrodantis erkeris – nežinia, kaip ilgai išlaikys ir nenuvirs ant praeivių galvų. Nuotaiką pataiso paradinės durys. Ko gero, pačios gražiausios visame Jurbarke. Medinės, stilizuotos, kurias, prieš išeinant, norisi paglostyti, baiminantis, kad ilgainiui ir jų gali nebelikti.

 

Straipsnis  3 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto
Mūsų partneriai