Lidijos šventovė, arba meile tėviškei paženklinta Antšvenčių kaimo sodyba (video)

Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Tik čia galima suprasti, ką reiškia mylėti tėviškę. Taip mylėti gimtuosius namus, kad pabėgus karo metais ne kaip visi kiti pasitraukti į saugesnius Vakarus, bet pakeliui persigalvoti ir pasukti namo. Į nežinią – grįžus po pusmečio gimtąją sodybą, kaip ir visą kaimą, rasti rusų karių nusiaubtą, išplėštą. Įsivaizduokite kaimą su daug tuščių namų, kuriuose nėra, ką valgyti – bet ir tada savo tėviškės nepaliekant. Gyvenant varganomis sąlygomis – be vandens, šaltoje gryčioje, kuomet žiemą vanduo kibire užšąla – ir tada nesitraukti iš gimtosios sodybos, nors kiti žadėtų ir šiltą butą mieste, ir giminaičiai mielai įkurdintų Vokietijoje. Tokia meilės tėviškei ir sudėtingos istorijos kraštui paženklinta sodyba jau kelis šimtmečius stūkso Antšvenčių kaime, Smalininkų seniūnijoje, išgarsinta čia gimusios, augusios ir čia kone iki pat mirties gyvenusios dailininkės Lidijos Meškaitytės.

„Namų, butų pasaulyje yra daug, bet tėviškė yra viena. Kaip gali išvažiuoti iš gimtinės“, – sakydavusi pati Lidija. Ir ji tėviškę brangino, labai nemėgdama tų, kurie to niekaip negalėję suprasti. Liudininkų žodžiais, nepageidaujamu tapdavo kiekvienas, kuris, dailininkės varganos buities paveiktas, ragindavo ją į miestą keltis. „Jei kas atvažiuodavo, patardavau neklausti, kodėl Lidija į miestą nesikelianti gyventi. Didžiausiu jos priešu būsi“, – su šypsena pasakoja Ona Burneikienė, gerai pažinojusi Lidiją ir jos šeimą, ir jau eilę metų prižiūrinti šią sodybą. Rūpinasi taip, kad toji sodyba, nors ir neoficialiai, L. Meškaitytės memorialiniu muziejumi galėtų vadintis. Išsaugoti visi Lidijos, jos mamutės ir tėvuko daiktai ir daikteliai – viskas palikta taip ir tose vietose, kaip buvo čia gyvenant Lidijai – rodos, dailininkė tuoj pravers priemenės duris ir įžengs į gryčią. Rodos, sustabdytas laikas, iš kurio visai nesinori sugrįžti. Ypač kai pasivaikščioji po kiemą ir sodybos prieigas – gamtos grožis čia toks, kad nesunku suprasti, kodėl Meškaičiai nenorėjo šių vietų palikti.

Į sodybą – atlikę namų darbus

Ir jūs tą tėviškės meilės aurą ir kasdienos grožį pajusite, jei į šią sodybą užsuksite ne tuoj pat straipsnį perskaitę, o tinkamai pasiruošę – atlikę savotiškus namų darbus. Savo kelionę į Lidijos tėviškę būtinai pradėdami nuo V. Grybo memorialinio muziejaus – čia iš arti apžiūrėsite Lidijos tapytas akvarelines miniatiūras – nors faksimilės, ne originalai, suprasite ir pajusite jos talento galią ir subtilų gimtojo krašto grožio pajautimą. Tuomet užsukite į privačią Violetos Schuetz galeriją Smalininkuose – šeimininkė mielai papasakos apie Lidijos bei jos tėvų gyvenimą. Violetos pasakojimo galėsite klausytis sėdėdami ant nedidelės kėdutės, panašios į tą, ant kurios Lidija praleisdavo tapydama valandų valandas. Kėdutė ne originali aliuminė, bet žvejybinė – vis dėlto ir pusvalandžio ant jos užteks suprasti, kokios kantrybės reikėjo trapios sveikatos moteriai. Dar galite užsukti į čia pat, kaimynystėje, priešais Violetos galeriją esantį Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrą – šio direktorius Arvydas Griškus taip pat puikiai susipažinęs su Lidijos ir jos tėvų gyvenimu, papasakos, kodėl šios dailininkės istorija tokia panaši į Mažosios Lietuvos krašto.

Mediniai ilgaamžiai

Visus šiuos etapus praėję, ko gero, jau būsite pasiruošę keliauti į gimtąją Lidijos sodybą Antšvenčių kaime. Galėsite gyvai pamatyti tai, ką Lidija su meile įamžino akvarelinėse miniatiūrose. Iš karto pajusite, kad šioje sodyboje viskas yra šiek tiek kitaip nei mums įprasta. Kad ir keturkamienė liepa, tarsi sargybinis rymanti prie senosios sodybos – ji aukšta ir stipri tarsi ąžuolas. Įspūdį paliks žemos sodybos lubos – vietomis sijas gali galva ramstyti. Įspūdį paliks ir pati sodyba, stūksanti kelis šimtus metų, prie visokių laikų pripratusi ir visokių svečių mačiusi. Rodos, ir laikas prieš ją bejėgis. Sunku patikėti, kad pastatas nyksta – rodos, suręstas taip, kad sėkmingai gyvuos dar tiek pat metų, kaip ir kiti kieme ramiai stūksantys ilgaamžiai.  Įžengusius pro sodybos vartelius, pirmiausiai pasitinka sodybos tvartas, kuriame Meškaičiai laikė gyvulius. Priešais pačią sodybą yra rūsys, kurį patys Meškaičiai vadino „parduotuve“ arba „visu savo gyvenimu“ – toks jis buvo svarbus. Dar yra vištidė, kuri, reikalui esant, tarnaudavo Lidijai ir kaip pirtis. Kadaise stovėjusi ir daržinė, bet ilgainiui nelikę nė ženklo – seną pastatą stiprus vėjas nugriovęs. Išlikusi ir šuns būda, dabar vieniša, nors Lidos akvarelėse tikrai rasite įamžintą ir su šuneliu. Kasmet sode pavasarį pražysta obelis, po kuria Lidija mėgdavo tapyti esant geram orui. Ošia, žaliuoja tos pačios eglės, kurias taip pat sodino Meškaičių rankos, o pavasarį pražysta alyvos – tada grožis ir kvapas neišpasakytas. Ne veltui patariama šioje sodyboje apsilankyti alyvoms žydint. Kaip tik tokiu metu – dabar.

Šventosios burtai 

Apėję apžiūrėję sodybą būtinai griova nusileiskite iki Šventosios upės, kuri išteka iš Karšuvos girios ir neša vandenis į Nemuną. Trauksite takeliu, kuriuo Lidija bei jos tėveliai link tiltelio leisdavosi. Tas tiltelis – tiesiog per upę permestas rąstas su prikaltomis medinėmis atramomis. Gamtos grožis, kaip ir pati upė, užburianti – ir jūs mielai ją nutapytumėte, jei mokėtumėte. Belieka tenkintis nuotrauka išmaniuoju telefonu, įamžinant Šventąją, į kurios ramiai srūvančius vandenis kadaise žvelgė ir dailininkės Lidos akys – jai tapant upę ar mamutę, stovinčią ant tiltelio.

Kad ir kaip smagu prie upės, grįžkite į sodybą. Patekti į vidų galima ne visada. Jums pasiseks, jei sodyboje rasite dabartinę jos šeimininkę Oną Burneikienę – dėl suprastėjusios sveikatos negalinti, kaip anksčiau, čia gyventi ir pilna jėga pastatais bei aplinka rūpintis. Rūpinasi ir prižiūri, kiek sveikata leidžia. Ir tai daro nuoširdžiai, su meile, begaliniu rūpesčiu, atidumu ir pagarba. Viskas čia autentiška – daiktai išsaugoti tose vietose, kuriose jie buvo dar Lidijai bei tėveliams gyviems esant – taip gerai Ona pažinojo Meškaičius.

Autentiškai išsaugota

Viskas išsaugota. Ir dailininkės drabužiai, tvarkingai sukabinti spintoje. Jos knygos, žvakigaliai ant stalelio prie lovos, dovanotas laikrodis, staltiesės, verbos... Visi jos ir tėvų daikteliai. Net šampūnai, džiovintos vaistažolės dėžutėse, puodai, indai, baldai, vazelės, kurias taip mėgdavo Lidija. Kaip ir lauko gėlių puokštės, kurios visada puošdavo namus ir kvėpindavo sodybą. Lidijos kambaryje pasidairę tikrai pamatysite plazdančių drugelių – Lidija labai mylėjo gamtą, globojo gyvūnėlius. Sodybos priemenėje įsikurdavo kregždžių šeimynos – Meškaičiai per žiemą saugotus jų lizdelius pavasariui vėl iškeldavo priemenėje, duris palikdavo atviras. Ir dabar šių paukščių lizdelius radome į dėžutę tvarkingai sudėtus. Sodyboje prieglobstį iki šiol randa gyvūnėliai. Ona, ko gero, ir jums linksmai papasakos, kad Lidijos mamutės lovą klodama kažkada ten rado šiltai žiemojantį šikšnosparnį.

Išsaugota siuvimo mašina ir rusų palikta dėžė

Didžioji dalis sodybos baldų yra pirkti pokario metais, senesnių beveik nelikę. Karo metais frontui artėjant Meškaičiams teko bėgti iš namų, trauktis, bet po pusmečio grįžus rado juos taip nusiaubtus, kad iki tol gana gerai gyvenusiems teko ir badą kentėti, ir iš naujo gerbūvį kurti. Iš tarpukario ar senesnių laikų yra išlikusi mamutės lova bei siuvimo mašina Singer, kurią Meškaičiams pavyko išsaugoti. Prieš išbėgdami jie tą siuvimo mašiną ne rūsyje paslėpė, baimindamiesi, kad prašalaičiai tikrai ras, bet užkasė lauke, po sukrautų bulvių virkščiomis. Buvo teisūs – rūsio grindys ir tos buvo išluptos, tiek buvo išversta, kažko ieškota. Lauke užkasta siuvimo mašina išliko, tačiau nuo drėgmės ir šalčio surūdijo. Vis dėlto ją pavyko išsaugoti. Iki šiol ji yra ir saugo visus prisiminimus. Ją rasite ant stalelio prie mamutės lovos.

Rusų kariai sodybą taip nuniokojo, kad ir virtuvės grindis išplėšę, žemes išsikasę sau pirtį buvo įsirengę. Apie jų „viešnagę“ išduoda vienas sodyboje, tėvuko kambaryje, esantis daiktas. Lidijos tėvukas rado rusų kareivių paliktą dėžę, kurioje greičiausiai buvo saugoma amunicija. Neišmetė – į trobą įsinešė ir kaip skrynią daiktams laikyti naudojo. Tos dėžės jokiais dažais neuždažė, iki šiol likę rusiški užrašai. Tarsi išsaugotas įrodymas, kokį siaubą šiai sodybai ir visam kraštui tada teko patirti.

Jaunavedžių namai

Iki karo viskas buvo kitaip. Jonas ir Anė Meškaičiai, tada dar jaunavedžiai, savo bendrą gyvenimą kurti pradėjo būtent šioje sodyboje – prieš tai globojo ir karšino Jono tetą Mariją Žilaitienę. Šioji mirusi ir paliko jauniesiems Meškaičiams didelę senovinę šią Antšvenčių kaimo sodybą su 10 ha žeme.

Čia Jonas su Ane ir susilaukė savo vienintelės dukros Lidijos, kuri augo ir brendo apsupta gimtojo krašto grožio. Čia jai buvo gera, nenorėjo namų palikti. Pasakojama, kad karo metais traukiantis, sprendimas grįžti namo buvo tėvuko ir Lidijos – jie abu to labai norėjo. Tik, kaip jau žinoma, pakeliui nutiko didžiulė nelaimė – Meškaičiai Kaune pasiliko pailsėti subombarduotame pastate, kurį naktį siautėjusi audra sugriovė. Taip buvo suluošinta Lidija, jauna mergina, turėjusi visai kitų planų nei būti įkalintai negalios. Taip jau nutiko, kad buvo gyvenimo suluošinta, bet apdovanota tokiu talentu, kuris jai garantuoja amžiną atminimą.

Reikia pagalbos

Viena Lidijos atminimo puoselėtojų – Onutė, kuri pasiguodžia, kad jai jau sunku aplinką ir sodybą prižiūrėti, tačiau gerai, kad padeda Smalininkų mokiniai – štai ir dabar kieme lapus sugrėbė. „Jei būtumėte atvažiavę prieš kelias savaites, būtumėte baisų vaizdą radę – lapų, šakų tiek prikritę“, – guodėsi Ona. Darbų yra daug: po žiemos reikėtų ir sodybos langus valyti, pečių žiemai paruošti. Ir pati sodyba nyksta, reikia remontuoti, o tam reikia nemažų pinigų, mat sodyba yra įtraukta į kultūros vertybių registrą – saugoma valstybės.

Reikia ir viduje tvarką palaikyti: Meškaičių sodyboje visada buvo vokiška tvarka – visur švaru, tvarkinga. Daržai ir gėlių darželiai išpuoselėti, išravėti. Vagos tiesios, pagal ištemptą „siūlą“ suformuotos. Ona paaiškina, kad anksčiau, kai buvo stipresnės sveikatos, gyvendavusi sodyboje ir žiemą – pečių du kartus per dieną kūrendavo. Pati įsitikinusi, kaip būdavo šalta. „Jei kambaryje 8 laipsniai šilumos, dar labai gerai“, – su šypsena prisimena ji, mat dažnai būdavo ir taip, kad termometras kambaryje rodydavo ir 2 laipsnius šalčio.

Taip jau yra, kad gyvenimo grožiui įžiūrėti rūmų ir šiltų patalų nereikia. Talentui atsiskleisti padeda mylimos tėviškės grožis. Įkvepia ir gimtoji sodyba, apsupta subtilaus Mažosios Lietuvos gamtos grožio, kurį Lidijos dėka ir mes galime pamatyti bei suprasti, kas yra meilė tėviškei. Tikras mažas stebuklas čia pat, Antšvenčių kaime.

Papildysime nuotraukomis ir video

Straipsnis  1 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Tam, kad naujojoje mokykloje būtų galima pradėti mokyti ir mokytis, turėjo daug padirbėti mokytojai ir vyresniųjų klasių mokiniai. Aplinkos tvarkymas vyko pertraukų, pamokų metu, net savaitgaliais.

Naujamiesčio progimnazija. Pusė amžiaus istorijos vėjuose  0

Štai kaip atrodo istoriniame Smalininkų centre, Stoties gatvėje, prieš daugiau nei 100 metų pastatytas namas, skirtas evangelikų liuteronų „Mėlynojo kryžiaus“ draugijos veiklai. Beje, ši draugija buvo Lietuvos katalikų blaivybės draugijos (M.  Valančiaus) atitikmuo.

Pastatytas kilniai misijai, arba buvę blaivybės draugijos namai Smalininkuose  0

Į sodybą Jokūbaičių kaime renkasi laisvę saugoti pasiruošę kraštiečiai

Į sodybą Jokūbaičių kaime renkasi laisvę saugoti pasiruošę kraštiečiai  0

Jurbarko pramonės rajonas: praeityje ir dabar, planuose ir realybėje

Jurbarko pramonės rajonas: praeityje ir dabar, planuose ir realybėje  1

Pastatai, nukeliantys į laikus, kuomet Eržvilkas buvo ir Erzhvilik

Pastatai, nukeliantys į laikus, kuomet Eržvilkas buvo ir Erzhvilik  0

Didingų kultūros rūmų istoriją atgaivino išsaugota atidarymo juosta (video)

Didingų kultūros rūmų istoriją atgaivino išsaugota atidarymo juosta (video)  0

Naujas senamiesčio traukos centras: ilgai lauktas naujasis Jurbarko viešbutis (video)

Naujas senamiesčio traukos centras: ilgai lauktas naujasis Jurbarko viešbutis (video)  0

Jurbarko autobusų stotis: įvardijo, kas gali stabdyti statybas

Jurbarko autobusų stotis: įvardijo, kas gali stabdyti statybas  4

Po daugiabučių rūsius pasidairius: nuo pramogų kompleksų iki slėptuvių (VIDEO)

Po daugiabučių rūsius pasidairius: nuo pramogų kompleksų iki slėptuvių (VIDEO)  0

Didžiausia miesto puošmena, pasakojanti Jurbarko bibliotekos istoriją (video)

Didžiausia miesto puošmena, pasakojanti Jurbarko bibliotekos istoriją (video)  0

Jurbarko teismo istorijos ir sovietinės vaikystės paslaptis saugantis pastatas (video)

Jurbarko teismo istorijos ir sovietinės vaikystės paslaptis saugantis pastatas (video)  0

Panemunės koplyčia: iš tolo  gerai matoma, bet  sunkiai prieinama (video)

Panemunės koplyčia: iš tolo gerai matoma, bet sunkiai prieinama (video)  0

Sugrąžino didybę: į Panemunės pilį investavo per 6 mln. Eur (VIDEO)

Sugrąžino didybę: į Panemunės pilį investavo per 6 mln. Eur (VIDEO)  0

Buvęs Jurbarko kino teatras "Mituva" sovietmečiu malšino kultūros ir pramogų alkį (video)

Buvęs Jurbarko kino teatras "Mituva" sovietmečiu malšino kultūros ir pramogų alkį (video)  0

Belvederio dvaras: restauratorių atradimai ir paveldosaugininkų rūpesčiai

Belvederio dvaras: restauratorių atradimai ir paveldosaugininkų rūpesčiai  0

Pastatas, kuris pagaliau išsilaisvino iš Raudonės pilies šešėlio

Pastatas, kuris pagaliau išsilaisvino iš Raudonės pilies šešėlio  0

Pastatas, simbolizuojantis tragišką Jurbarko žydų bendruomenės likimą

Pastatas, simbolizuojantis tragišką Jurbarko žydų bendruomenės likimą  3

Senoji gaisrinė: nuo gandais apipintų statybų iki ruošiamo liūdno ateities scenarijaus

Senoji gaisrinė: nuo gandais apipintų statybų iki ruošiamo liūdno ateities scenarijaus  0

Muziejų dieną atvėrė cerkvės bokštą

Muziejų dieną atvėrė cerkvės bokštą  1

Klišių dvaro rūmai. Dabar daugiabutis

„Susivienijimo“ istorija: nuo Klišių dvaro iki braziliškos favelos  1

Kauno gatvės pastato saugoma paslaptis, vardu Marytė

Kauno gatvės pastato saugoma paslaptis, vardu Marytė  2

Brolių Kantų namai nukels į Jurbarko kepyklų aukso amžių

Brolių Kantų namai nukels į Jurbarko kepyklų aukso amžių  2

M. Dobužinskio eskizas. Jurbarko sinagogos 1933 metais

Istorija medinės sinagogos, kuri į Jurbarką traukė svečius iš viso pasaulio  4

Raudonės pilis: visuomenei įdomus ne tik rūmų, bet ir juos supančio parko likimas

Raudonės pilis: visuomenei įdomus ne tik rūmų, bet ir juos supančio parko likimas  1

Mūsų partneriai