Kiduliškio knygoje – nepaprasta dienyno, rasto pamituvio namo pastogėje, istorija

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Tie, kurie nepatingėjo ir užsuko į rajono viešąją biblioteką penktadienio popietę, į rašytojo Vinco Kriščiūno naujos knygos pristatymą, žino, kad upeiviams tik skiedra plaukia, o laivas – važiuoja. Taip vadinasi šeštoji kiduliškio kraštotyrininko, fotografo, rašytojo knyga, kuri, paties autoriaus žodžiais, susideda iš trijų dalių – detektyvo, grožinės literatūros ir biurokratijos ir visa tai atsispindi per upeivystės, šalies laivininkystės istoriją ir nepaprastus likimus upeivių, laivų kapitonų, kurių vienas labai artimai susijęs su Jurbarku. V. Kriščiūno žodžiais, ši knyga yra bendras jo paties ir garlaivio „Laisvė“ kapitono Juozo Kundroto darbas.

 

Nors kapitonas jau Anapilin iškeliavęs, į knygą sugulė šio upeivio ranka rašyti atsiminimai, kuriuos (ir nuotraukas) perdavė iš JAV atvežusi J. Kundroto duktė Agnietė Genovaitė Kundrotaitė Reventas, bei garlaivio „Laisvė“ dienynas, kuriame surašyta padieniui ir net valandomis, kur kada plaukė šis laivas. Šie kapitono ranka puikia lietuvių kalba surašyti dokumentai laimingo atsitiktinumo dėka išliko Kundrotų namo (Dariaus ir Girėno g. 30, Jurbarkas) pastogėje. Vincas šypsosi, kad turintis fantaziją, skaitydamas tuos įrašus gali pasijusti laivo įgulos nariu ir plaukti dieną naktį „Laisvės“ garlaiviu. Būtent šio rasto dienyno dėka ir gimė ši knyga.

Reikalas tas, kad tuos dokumentus Kundrotų namo pastogėje rado geras Vinco pažįstamas – tvarkė pastato stogą ir visus nereikalingus daiktus iš pastogės nešė ir metė į konteinerį. Kai kuriuos dokumentus parodė Vincui, kuris pradžioje manė, kad nieko įdomaus juose nėra, bet po pusmečio suprato, kad reikia grįžti prie tos „istorijos iš konteinerio“, kaip jis pats vadina. Tas namas, kuriame gyveno kapitonas J. Kundrotas iki 1944 metų, kuomet emigravo į JAV, vis dar stovi paimsry.

Paties Vinco bendro darbo dalis – pasėdėti ir surinkti informaciją valstybiniame archyve, peržiūrėti fondą, kuriame surinkti visi su šalies upeivyste susiję duomenys.

V. Kriščiūnas knygą parašė per vienerius metus. Tikina, nė pats nepajutęs, kaip viskas sklandžiai klojosi. Gal dėl to, jei esi teisingame kelyje, viskas tiesiog lipte limpa be didelių pastangų – ir dokumentai, ir pašnekovai.

Naują kūrinį, pasak V. Kriščiūno, galima pristatyti ir ES direktyvų kontekste, kalbėti apie ekologiją – baržos yra alternatyva vilkikams (viena barža gali plukdyti 40 jūrinių konteinerių, kas atstoja 40 vilkikų). Per upeivystę apie laivybos istoriją Lietuvoje, Jurbarko krašto žydų istoriją ir jų verslus, mat laivai dažniau priklausė žydams – kaip ir J. Kundroto garlaivis „Laisvė“, priklausęs Jurbarko žydams Aizenštatams.

V. Kriščiūno žodžiais, šia knyga norisi priminti tuos laikus, kuomet Nemune buvo tiršta baidokų, baržų, baidokų, garlaivių, kuomet plukdomas šalies auksas – sieliai, kuomet pavasarį ši upė kvepėjo derva, nes plaukė dervuotos baržos. Priminė apie tuos laikus, kuomet Nemunu kursavo vokiški laivai, valdomi lietuvių, apie pelningą kapitonų darbą (dailidės dienos darbo užmokestis tarpukariu 2,5 Lt, o kapitono mėnesio darbo užmokestis siekdavo iki 300 Lt), tarpukariu suklestėjusius privačius verslus (iš laivybos per metus valstybė surinkdavo 2 mln. litų mokesčių), apie Jurbarko svarbą laivybos Nemune atgaivinimui, apie utopinius tarybinių metų planus, kurie, laimei, nebuvo įgyvendinti, apie Nemuną numarinusias Kauno hidroelektrinės statybas, ir apie upės ateitį, kuri, V.Kriščiūno manymu, bus šviesi – laivyba Nemune bus atgaivinta ne valstybės pastangomis, o privačiomis iniciatyvomis.

Rašytojas šypsosi, kad šiuolaikinis jaunimas negali patikėti, kad Nemunas buvo tirštas įvairiausi laivų (sezono metu 140 baidokų). „Jiems šie pasakojimai skamba kaip pasaka“, – apgailestauja knygos autorius. Kad jau užsiminta apie pasakas, pasirodo, V. Kriščiūnas ir pasakų knygą yra parašęs, kuri taip ir vadinasi – „Kidulių pasakos“. Į knygą jis surašė istorijas, kurias pasakojo savo mamai, kurią, stipriai pasiligojusią, jis prižiūrėjo ir būtent jos prašymu tas pasakas ir sekė. Vyras aiškina, kad jau nuo mažens ne tėvai jam, o jis, Vincukas, gimdytojams pasakas sekdavo.

Knygoje „Skiedra plaukia, laivas važiuoja“ – ne tik įdomūs laivų likimai, bet ir nepaprasta paties kapitono J. Kundroto, vienu metu buvusio Jurbarko prieplaukos vedėju, gyvenimo istorija. Šiam vyrui dukart teko žiūrėti mirčiai į akis ir abu kartus stebuklingai išliko gyvas. Štai pirmą kartą, Pirmojo pasaulinio karo metais, nuo vokiečių karo lauko teismo paskirtos mirties bausmės jį išgelbėjo... kaizerio suteikta malonė.

Pasak V. Kriščiūno, sunku tokią istoriją ir išgalvoti, prisipažinęs, kad su garlaivio kapitonu nesinori atsisveikinti. Norėtų apie šį upeivį sukurti romaną – papasakoti neeilinio asmens unikalią gyvenimo istoriją.

Panašu, kad tokia knyga bus.

Papildysime.

 

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto
Mūsų partneriai