Europos sambo jaunimo čempionate - jurbarkietės sidabro medalis

Džiugios žinios. Europos sambo jaunimo čempionate, kuris balandžio 18-22 dienomis vyksta Prahoje, Čekijoje, jurbarkietė Sandra Žievytė iškovojo (60 kg svorio kategorijoje) sidabro medalį.

Kovotoja iš Jurbarko nusileido tik sportininkei Janai Biachanskajai iš Baltarusijos. Trečiąją vietą pasidalino dvi sportininkės – rumunė Kasandra Rusniak ir rusė Darja Zimarina.

"Aukščiausias 2017 metų Europos sambo čempionate LTU rinktinės apdovanojimas priklauso jurbarkietei Sandrai Žievytei!", - savo feisbuko paskyroje pakomentavo Sandros trenerė Diana Arlauskaitė.

 Grįžusi iš Europos čempionato, Sandra atsakė į kelis „Mūsų laiko“ klausimus.

Papasakok apie finalinę kovą su baltaruse.

Visgi, tai buvo finalinė kova. Kova dėl Europos čempiono vardo. Šiame čempionate nebūna silpnų varžovų, susirenka patys geriausi savo šalies sportininkai, tad jau buvo galima numatyti, kad mano finalinė kova bus labai sunki. Jau vien tai daro spaudimą, kad dažniausi visų varžybų finalininkai būna rusai, baltarusiai, ukrainiečiai.  Kovoje, manau, su savo priešininke buvome galbūt net lygiavertės varžovės. Iškovojau visas 4 minutes rezultatu 1:0 (įspėjimu) ir tik likus paskutinei kovos minutei, drįstu pasakyti, žioplai „nukritau ant 4 balų“. Manau, jei ne ši klaidelė, būčiau labiau patenkinta savo kova. Tad, manau, kad pritrūko ir truputį sėkmės.

Kas buvo smagiausia ir sunkiausia?

Smagiausia tai, kad galiu atstovauti Lietuvai, Jurbarkui. Labai džiugu, kad turiu galimybę dalyvauti tokio lygio varžybose, įgyti patirties. Bet labiausiai patinka tokiuose čempionatuose susitikti ir bendrauti su draugais, t.y. su kitų šalių jaunimu. Šiame čempionate sunkiausia buvo numalšinti jaudulį prieš kovas. Ir vis dar sunku susitaikyti su savo pralaimėjimu, kadangi, jau kaip minėjau, paskutinės minutės kritimas buvo lemiama klaida, kurios tikrai galėjau išvengti. Nors po finalinės kovos manimi džiaugėsi Lietuvos treneriai ir sportininkai už gerą kovą, giliai širdyje pati nesidžiaugiau, nes žinojau, kad galėjau geriau pakovoti ir galbūt net tapti čempione.

Ką pamatei Prahoje?

Turbūt buvo vienintelė tokia sostinė, į kurią labiausiai norėjau nuvykti ir kurią mažiausiai mačiau (šypsosi). Po naktinės kelionės, kai atvykome į viešbutį, visi Lietuvos sambo rinktinės sportininkai ilsėjosi. Pirmąją dieną stebėjome kovas ir palaikėme mūsų sportininkus, tą dieną kovojusius. Man reikėjo kovoti varžybų antrą dieną (iš trijų). Niekur toli eiti negalėjau, nes vėliau man reikėjo eiti svertis ir vakare kauptis varžybų dienai. Kovos dieną laisva buvau tik vėlai vakare, bet tada niekur nesinorėjo eiti. Jautėsi begalinis nuovargis – nuo 9 val. ryto iki 20 val. buvau salėje... Trečiąją dieną turėjau vėl stebėti kovas ir palaikyti mūsų sportininkus. Bet vėliau, turėdama kelias laisvas minutes iki išvykimo, išėjau pasigrožėti Prahos vaizdais, bet tai buvo tik  Prahos pastatų architektūros vaizdai, gamta, kelias, viena ar kita upė.

Ką kartoja trenerė prieš kiekvieną kovą?

Nesvarbu, ar tai būtų Lietuvos ar Europos, pasaulio lygio varžybos, trenerė visada man kartoja, kad nusiteikčiau ir tiesiog eičiau kovoti. Skatina mane būti drąsia. Daryti tai, ką ir visada. Neišsigąsti, „pasiimti paėmimą“ ir daryti viską pirmai. Aš visada einu kovoti viena, dėl to prieš kiekvieną varžybų pradžią trenerė ateina mane motyvuoti, nes vėliau jai reikia išeiti teisėjauti ir palikti mane vieną. Dėl to kartais net sunku save asmeniškai nuteikti kovai, ypač Europos ar pasaulio lygio varžybose. Tačiau trenerė visada man prieš kovą sako „Į traukinį reikia įsėsti laiku, o ne tada, kai jis jau važiuoja.“

Projektas: Gera ir čia, Lietuvoje. Vienoje vietoje – Jurbarko jaunimo sėkmės istorijos.