Didžiausia miesto puošmena, pasakojanti Jurbarko bibliotekos istoriją (video)

Ką galima pasakyti apie miestą, kurio viešajai bibliotekai su visomis knygomis tenka tarsi našlaitėlei kraustytis iš vienos vietos į kitą? O kokiu jums atrodo miestas, kuris bibliotekai pastato pačius gražiausius namus? Kuris miestas jums atrodo patrauklesnis? Atsakymas aiškus. Šlovė ir garbė tam kraštui, kuris gražiausius pastatą ir parką atiduoda knygų ir kultūros šventovei. Toks Jurbarkas ir yra. Miesto prie Nemuno puošmena ir pasididžiavimas - Jurbarko r. viešoji biblioteka, miesto gražiausiame moderniame stikliniame pastate veikianti daugiau nei 8 metų. Kaip jau supratote, šį kartą norisi papasakoti apie gražiuosius Jurbarko r. bibliotekininkų namus, kurių jie laukė daugiau nei 70 metų. Stiklinis šiuolaikiškas erdvus pastatas - ypatingą istoriją turinčiame viename gražiausių miesto parkų, kuris tarpukariu priklausė Jurbarko žydams. Ir vadino jį Tel Avivo parku, arba žydų sodu. Šis pavadinimas, beje, išlikęs iki šiol - žydsodžiu vadinamas.

Apie tai, kaip jis atrodė - yra užrašytų žydų atsiminimų. Kaip tas parkas ir toji vieta atrodė prieš 60 metų - menančių užtektinai. Jurbarkiečiai iki šiol mena laikus, kuomet tame parke nebuvo jokio pastato - bet labai daug medžių, alėjų ir veja, kurioje galėjo žaisti, statyti palapines. Ir dar atsimena, kaip čia, dar gūdžiais sovietiniais laikais, apie 1970-uosius, išdygo naujas pastatas - pastatytas vaikų darželis “Klevelis”. Iškirsta daug medžių, visą parko teritoriją aptverta aukšta tvora - matyt, ir tam, kad kai kurie mažieji auklėtiniai, kuriuos tuometinė darželio kasdienybė varė į neviltį, neišliptų per tvorą ir nebėgtų namo. Taip ir nutikdavo - ypač tiems, kurių tėvai ir seneliai arti gyvendavo. Atsimena dar keturiasdešimtmečiai tuos laikus, kai toje aptvertoje teritorijoje buvo mūrinių pavėsinių, metalinių karstymosi gaublių, sūpynių, smėlio - viskas skirta vaikams žaisti.

Ir kaip viskas pradėjo keistis 2008 metais, kuomet pradėta šio darželio rekonstrukcija, trukusi iki pat 2013 metų, kuomet naujam gyvenimui prikeltas neatpažįstamai pasikeitęs sovietinių laikų darželio pastatas. Beje, projekto autoriai - Arnoldas ir Agnė Gabrėnai (tie patys, kurie projektavo Jaunimo parką). Senojo sovietinio pastato pritaikymas bibliotekai iš viso kainavo 11,5 mln. Lt. 80 proc. lėšų buvo skirta iš Valstybės investicijų programos.

Atvėręs duris 2013 metų pavasarį buvo be jokių tvorų - atviras parkas  ir atvira biblioteka visuomenei. Duris atvėrė viešoji biblioteka, atsikrausčiusi iš Jurbarko kultūros centro pastato, kuriame glaudėsi nuo 1992 metų.

Šis pastatas pasakoja apie Jurbarko bibliotekos istoriją - kuri labiau panėši į našlaitėlės vargdienėlės - savo vietos neturėjusi, tad kas priimdavo - ten prisiglausdavo.  Koks jaunas gidas galėtų sugalvoti neprastą maršrutą, linksmu pavadinimu “ Jurbarko bibliotekos didžiojo kraustymosi keliais”. To maršruto pradžia būtų Donelaičio gatvė, trečiuoju numeriu, pažymėtas pastatas ir, ratą apsukus, baigtųsi Vilniaus g. 4 numerio pastatu, kuriam 2023 metais sukaks dešimtmetis.

Dar prieš tai būtų galima užsukti į Jurbarko Dvaro parką, kur savo rūmuose, neišlikusiuose, savo privačią biblioteką turėjo kunigaikščiai Vasilčikovai. 1914 metais vasarą ši biblioteka kartu su kitomis meno vertybėmis išgabenta į Vasilčikovų dvarą Levašove. Savo biblioteką taip pat turėjo rusiška Jurbarko keturklasė miesto mokykla. Skaityti mėgėjų buvo visais laikais, bet jie labiau būrėsi į draugijas.

Viešoji biblioteka Jurbarke įsikūrė 1937 metais. Dviejuose Donelaičio gatvės kambarėliuose, kurių viename buvo knygų fondas, kitame, didesniame, skaitykla, kur, susirinkus mokiniams, suaugusiems nebuvo kur atsisėsti. Ir knygų šioje bibliotekoje per 2 tūkst. Yra net žinoma, kad apie 1940-uosius metus  skaitomiausios knygos buvo V. Hugo “Vargdieniai” ir  V. M. Putino “Altorių šešėly”. Tuo metu daugiausiai skaitė mokiniai, ūkininkai ir valstybės tarnautojai.

Savotiškais šios bibliotekos krikštatėviais galėtų būti žinomi ne tik Jurbarke mokytojai Teodoras Šuravinas, Antanas Giedraitis ir kiti inteligentai, kurie ragino miesto valdžią - jų dėka miesto taryba kreipėsi į Švietimo ministeriją prašydami leisti įkurti viešąją biblioteką. Nuo pat Jurbarko bibliotekos įsikūrimo pradžios jai teko ne kartą kraustytis. 1948 metais įsikūrė buvusios valsčiaus valdybos name (K. Donelaičio gatvėje), vėliau - tuometinėje Kapsuko, dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje, šalia vadinamųjų “Baltųjų stulpų”. Kaimynystėje veikė bufetas, iš kur sklido alaus tvaikas ir geriančiųjų keliamas triukšmas. Tada į Kauno gatvę, virš mėsos parduotuvės. Bibliotekos fondai, kol ji buvo remontuojama, atsidūrė parke esančioje stačiatikių cerkvėje. Parapijos namuose M. Valančiaus gatvėje, tuomet S. Nėries, išbuvo iki 1990 metų, kol pastatas grįžo parapijai. Apie metus biblioteka glaudėsi buvusiame partijos rajono komiteto pastate Kauno gatvėje. Iš čia 1992 metais perkelta į tuometinius Kultūros rūmus Dariaus ir Girėno gatvėje. Atskirai veikė vaikų biblioteka - šioji irgi neturėjo nuolatinės vietos.

Galiausiai 2013 metai - tikra bibliotekininkų šventė, kuomet buvusio darželio pastatas rekonstruotas ir pritaikytas šiuolaikiškai bibliotekai - bibliotekininkai po daugiau nei 70 metų laukimo nusipelnė gražiausių namų.

Įsuktas į propagandos malūną

Pervertus Jurbarko r. viešosios bibliotekos metraščius, albumus, sukauptus nuo 1937 metų iki pat nepriklausomybės atgavimo metų, buvo įdomu stebėti, kaip keitėsi bibliotekos misija ir uždaviniai. Bibliotekininkai visada dėmesio centre, atspindintys visuomenės realijas. Tarybiniais metais įsukti į propagandos malūną - iš pradžių, gūdžiais sovietiniais laikais, turėjo kurti idealų žmogų, vertą komunustinių idealų.  Dabar keistai atrodo bibliotekininkams keliami uždaviniai “vadovauti skaitymui, padėti skaitytojui iš daugelio knygų išsirinkti pačią svarbiasiąją - buvo labiau rekomenduojams tos, kurios formavo dorovinius idealus”.  Okupacijos metais bibliotekininkai plačiai dalyvavo rinkiminėse kampanijose - kiekvienų rinkimų metu prie bibliotekos veikė agitpunktai. Okupacijos metais bibliotekų tinklas buvo didžiausias - apie 1976 metus vien kaimiškų bibliotekų - per 50.

Tais laikais buvo ypač aktualu tai, kad trūko darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu - jų visiška mažuma; kad didelė darbuotojų kaita, kad apverktina kaimiškų bibliotekų situacija...

Atgavus Nepriklausomybę, bibliotekos misija keičiasi - leisti pačiam žmogui pasirinkti knygą, o ne ją brukti. Dabar tikslas - žadinti tautinę savimonę. Atsigręžta į istoriją, tautos šaknis, kultūrą, kai kviečiami kiti svečiai ir organizuojami kitokie renginiai - atsiranda informacijos apie tremtinius, kurių prisiminimus užrašinėja bibliotekininkai. Atsiranda įrašai apie rezistencinę kovą, partizanus. Ypatingai daug renginių vyksta prisimenant Jurbarko krašte gimusį poetą diplomatą Jurgį Baltrušaitį, Stasį Santvarą ir kt. Jurbarke lankosi aktoriai, kurie skaito iki tol, okupacijos metais, negirdėtų poetų eiles... Apie tai, kaip technologijos įneša naujovių galima matyti iš metraščių - jei pirmųjų tekstai rinkti spausdinimo mašinėlėmis, vėliau - kompiuteriu. Daugėja ir nuotraukų albumuose - prisiminimai apie renginius...

Ilgaamžis kaimynas

Yra ir kitokių prisiminimų, kuriuos saugo kitas, kaimynystėje stūksantis senas medinis pastatas, turintis taip pat savo istoriją. Jis senutėlis, bet irgi gražus ir gražioje vietoje, ant pačio Imsrės šlaito. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šiame pastate veikė keturių klasių žydų gimnazija, vėliau kurį laiką lietuvių pradinė mokykla. Kad turėtų savo mokyklą, Jurbarko žydai patys išsikovojo. 1921 metais Jurbarko miesto žydai įteikė Švietimo ministerijai prašymą leisti kurti realinę gimnaziją. Po savaitės gautas atsakymas, kad nuo 1921-1922 m. mokslo pradžios leidžiama Jurbarke organizuoti keturių klasių progimnaziją žydų dėstomąja kalba. Progimnaziją turėjo išlaikyti patys žydai. Mokslas buvo mokamas. Būtent šiame pastate toji mokykla ir pradėjo savo darbą. Štai kaip garsus jurbarkietis žydas Chaimas Jofė šią mokyklą aprašo savo prisiminimuose.

„Palėpėje buvo keletas kambarėlių. Dviejuose gyveno Valodia Antonovas, auksinių rankų meistras (darė mandolinas, smuikus, gitaras), o kituose buvo žemėlapių bei kitų mokymo priemonių sandėliukai. Pirmame aukšte iš abiejų koridoriaus pusių buvo kelios nedidelės klasės, kuriose tilpo po 15-20 mokinių. Viena didesnė klasė buvo skirta minėjimams, saviveiklos koncertams, tėvų susirinkimams. Joje vykdavo ir išleidžiamieji egzaminai. Koridoriuje ant kėdutės stovėjo bakelis su virintu vandeniu. Bufeto nebuvo. Mokiniai atsinešdavo iš namų savo sumuštinių arba iš moters, sėdinčios ant suolelio tarp dviejų liepų, nusipirkdavo bandelę su cinamonu arba aguonomis. Ir dėstytojai per ilgąją pertrauką čia stiprindavosi savo namų skanėstais. Apie stomatologinį kabinetą, gydytoją ir medicinos sesutę niekas nė nesvajojo. Mokėsi ne tik Jurbarko, bet ir kitų vietų vaikai“.

Šios žydų progimnazijos istorija yra trumpa. 1932 metais ji buvo likviduota, nes mokyklai buvo sunku išsilaikyti be materialinės paramos.

Ilgainiui šis medinis dviejų aukštų namas paverstas gyvenamuoju daugiabučiu. Taip yra iki šiol. Čia apie aštuonis butus, kuriuose gyvena atskiros šeimos. Gyvena ir pirmame, ir antrame aukštuose. Gyvenamaisiais kambariais paverstos ir palėpės.

Čia gyvenantys pripratę prie svečių - turistų, užsukančių į kiemą, apžiūrinėjančių namą iš visų pusių ir jį fotografuojančių.

Tel Avivo parkas atsiminimuose

Parkas prie žydų progimnazijos, vėliau gimnazijos, buvo vadinams Tel Avivo parko. Rašoma, kad „kažkuriais metais Jurbarko žydų bendruomenė jį nusipirko iš savivaldybės”.

Štai kaip jau minėto Ch. Jofės atsiminimuose tuo metu atrodė Tel Avivo parkas. „Parką kirto trys alėjos: kairioji, centrinė ir dešinioji, kuri dėl ją gaubusių tankių liepaičių, dar buvo vadinamas tamsiąja. Parko centrinės alėjos gale – pylimėlis, ant kurio puikavosi vienintelis vaismedis. Kriaušė. Vasarą čia virdavo visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas – gegužinės, sporto šventės, į kurias atvykdavo Veliuonos, Seredžiaus, Vilkijos ir Kauno žydų sporto draugijų komandos. Vasaros estradoje rodydavo kino filmus. Buvo pavėsinė bufetas (Riklerinė. Pagal mecenato Riklerio pavardę). Daugiausiai lankytojų parkas turėdavo šeštadienį ir sekmadienį. Paprastai sekmadienį užvaldydavo paaugliai. Lenktyniaudavo dviračiais, išdarinėdami įvairius akrobatinius numerius. Apskritoje aikštelėje, tarp „Riklerinės“ ir gimnazijos pastato, žaisdavo futbolą, kroketą, miestučius, užsiimdavo lengvąja atletika. Tuo laiku krepšinis dar nebuvo toks madingas kaip vėliau. Žiemą čia įrengdavo čiuožyklą. Jaunimas, nepaisydamas „šabų“, čiuoždavo iki devinto prakaito. Ne kiekvienas ir bilietą nusipirkdavo...“

Ir dabar šiame žydų sode, Tel Avivo parke, vyksta įvairūs renginiai, rodomi filmai, renkasi jaunimas.  Užsuka porelės, ieškodamos nuošalumo. Ant suoliukų susėda jaunimo būreliai. Ne tik pasikalbėti, bet ir asmenukių pasidaryti. Ypač bibliotekos baltos sienos fone. Berniukai kamuolį paspardo, karą ar slėpynių pažaidžia. Šį parką pamėgusios ir mamos bei tėčiai su mažais vaikais – patogu ir saugu čia juos vienus paleisti, kad galėtų ir dviračiu mokytis važinėti ar net vaikščioti.

Šviesulys yra ir pati biblioteka. Ne tik todėl, kad čia ir per šventes šviečia, mirga, papuošta ir yra tikras traukos centras, bet tai vieta, kurioje visada vyksta kas nors įdomaus ir prasmingo. Ne veltui čia kone kasdien renkasi ir jaunieji šachmatininkai į treniruotes ir varžybas. Bibliotekininkai priima ir aktorius repetuoti. Čia vykta gyvi koncertai, parodos, konferencijos, paskaitos, susitikimai, gyvi pokalbiai ir video konferencijos. Tikra kultūros ir knygos šventovė.

Įdomu

Jurbarko miesto burmistras J. Gepneris 1932 metais rašė:

"Jurbarke yra 4 bibliotekos: žydų “Mendelio” biblioteka su 950 knygų, žydų ”Brenerio” biblioteka su 500 knygų, miesto savivaldybės knygynas su1380 knygų ir vokiečių kultūros sąjungos knygynas su 700 knygų. Pageidautina, kad mieste būtų įsteigtas ir švietimo ministerijos įsteigtas knygynas. 1929 metais Jurbarko savivaldybės rūpesčiu surinkta mūsų kalba įvairių autorių 796 knygos, lenkų 167. Savivaldybės lėšomis įsigytos 396 lietuviškos. Visos knygos sudėtos spintose ir surašytos į tam tikrą katalogą. Nuo 1932 m. įvesta bibliotekos knyga. Knygynėliu naudojasi per 200 skaitytojų". 

P.s. Už pagalbą rengiant tekstą dėkojame šauniam Jurbarko r. viešosios bibliotekos kolektyvui.