Šienavimo ir želdinių tvarkymo ypatumai: kaip išsaugoti paukščius ir laukinius žvėris

Vasarą šienaujant pievas, pjaunant krūmus ar tvarkant gyvatvores gali nukentėti ir ten lizdus susisukę paukščiai ar besislapstantys laukiniai gyvūnai. Aplinkos ministerijos specialistai pataria, kaip šiuo metų laiku atsakingai šienauti ir prižiūrėti želdinius.  

„Pirmiausia reikėtų apžiūrėti visą plotą, o po to pradėti šienauti iš centro į pakraščius, kad paukščiai ir kiti gyvūnai galėtų į juos pasitraukti. Lietuvoje rekomenduojama pievas šienauti nuo birželio vidurio, kadangi tuo metu bent jau tilvikiniai paukščiai būna išauginę jauniklius. Žinoma, lieka nemažai kitų paukščių rūšių, kurios dar peri, arba jaunikliai dar neskraido. Stirnų jaunikliai atvedami gegužės mėnesį ir keletą savaičių visiškai nejudėdami guli ten, kur juos periodiškai pamaitinti ateina jų motina. Tokia yra šios rūšies elgesio ypatybė, sauganti juos nuo plėšrūnų. Todėl stirnų jaunikliai šienavimo metu gali nukentėti labiausiai“, – sako Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius.

Gyvūnai atviruose plotuose vasarą praleidžia daug laiko, nes ten mažiau kraujasiurbių vabzdžių,  gausesnis maisto pasirinkimas bei lengviau pastebėti pavojų. Laukuose stirnos ir kiškiai veda jauniklius, peri kurapkos, griežlės, įvairūs tilvikai, putpelės, daug žvirblinių paukščių.

Jei pieva ribojasi su judriu keliu, galima pradėti pjauti nuo kelio pusės ilgąja jo kryptimi ir tada pjauti nuo jo toliau, kad pabaidyti laukiniai gyvūnai nepakliūtų po automobilio ratais.

Aplinkos ministerija sveikina ūkininkų ir medžiotojų bendras pastangas moderniomis priemonėmis  – dronais su termovizoriais – apieškoti numatytus šienauti plotus ir taip išvengti beprasmių stirnų jauniklių žūčių. Tokių bendrų pastangų vis daugėja.

Jeigu nėra galimybių pasitelkti specialistą su dronu, galima taikyti ir anksčiau pasiteisinusias paprastesnes priemones. Šiuolaikiniai šienavimo mechanizmai juda greitai, tai sudaro rimtą pavojų. Jeigu laikas nespaudžia, reikėtų šienauti mažesniais greičiais. Gyvūnus iš šienaujamų pievų efektyviai išvaiko ir prie šienapjovių įrengtos pačios paprasčiausios atbaidančios priemonės: prieš pjovimo įrenginį arba gretimoje pradalgėje žole velkamos grandinės, virvės. Kuo toliau nuo pjovimo įrenginio bus velkama grandinė ar virvė, tuo geriau, nes iš guolio pašokęs žvėrelis ar iš lizdo pakilęs paukštis spės išvengti žūties, todėl rekomenduojama, kad atstumas tarp baidymo įrenginio ir šienapjovės dalgio turėtų būti ne mažesnis kaip 2–2,5 m.  

Prieš šalinant ar genint krūmus, gyvatvores, kitus želdinius, deginant anksčiau sukrautas šakų krūvas, reikėtų apžiūrėti, ar juose nėra gyventojų – paukščių lizdų, gyvūnų guolių su jaunikliais.