Miestuose medžių daugėja, tačiau pavėsio – vis mažiau

Lietuvos miestuose ir gyvenvietėse medžių daugėja, tačiau jie tampa vis jaunesni, o brandžių, stambių, plačią lają turinčių medžių – mažėja. Tokią tendenciją atskleidžia Nacionalinės miškų inventorizacijos (NMI) duomenys, skelbia Valstybinė miškų tarnyba

Nuo 2012 metų NMI, siekdama tiksliau apskaityti šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansą, reguliariai stebi ne tik miško žemėje, bet ir užstatytose teritorijose augančius medžius. Į šias teritorijas patenka miestai ir gyvenvietės, kelių ir geležinkelių apsaugos želdiniai, kapinės, parkai ir atskirieji želdynai. Iš viso jie užima apie 394 tūkst. hektarų.

Nors medžių šalinimo intensyvumas užstatytose teritorijose yra panašus kaip miškų kirtimų, bendras medžių tūris urbanizuotose zonose per dešimtmetį padidėjo – nuo 20,2 iki 22,6 m³ viename hektare. Tai rodo, kad aktyviai sodinami nauji medžiai – liepos, klevai, gluosniai, tuopos, kaštonai, maumedžiai, pušys, eglės ir kitos rūšys. Ypač išsiskiria ąžuolai – jų dalis miesto želdiniuose sudaro 14 proc., kai miškuose – vos 3 proc.

Tačiau kartu keičiasi ir miesto medžių amžiaus struktūra. Per pastaruosius dešimt metų miestų ir miestelių medžiai vidutiniškai pajaunėjo net 14 metų – nuo 46 iki 32 metų amžiaus. Tuo tarpu miškuose vidutinis medžių amžius išliko beveik nepakitęs ir siekia apie 54 metus.

Dar ryškesni pokyčiai matomi vertinant stambius medžius. Užstatytose teritorijose medžių, kurių kamieno skersmuo viršija 40 cm, sumažėjo 4 proc., o ypač stambių, storesnių nei 60 cm skersmens, – net 8 proc.

„Pagrindinė šių pokyčių priežastis – kirtimai. Pašalinamus brandžius ir stambius medžius netolygiai kompensuoja augantys jauni medžiai, todėl bendras medžių amžius ir stambių medžių skaičius mažėja. Tuo metu miško žemėje stebima priešinga tendencija – per tą patį laikotarpį storesnių nei 40 cm skersmens medžių skaičius padidėjo 20 proc., o ypač stambių, storesnių nei 60 cm skersmens, – net 41 proc.“, – sako Valstybinės miškų tarnybos Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus vedėjas Gintaras Kulbokas.

Pasak jo, būtent seni, dideli, brandūs, plačią lają turintys medžiai yra itin svarbūs miesto mikroklimatui, žmonių gyvenamosios aplinkos kokybei, gamtos bioįvairovei. Jie suteikia daugiausia pavėsio, mažina karščio salų efektą, sugeria daugiau anglies dioksido, filtruoja oro teršalus ir sudaro buveines daugybei gyvūnų bei kitų organizmų. „Todėl planuojant miestų želdynus svarbu ne tik sodinti naujus medžius, bet ir išsaugoti brandžius, vertingus želdinius“, – pabrėžia G. Kulbokas.

Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenys rodo, kad miestų želdynai atsinaujina, tačiau kartu prarandama dalis brandžių medžių, kurie miestams teikia didžiausią ekologinę ir socialinę naudą. Ilgalaikė želdinių politika turėtų būti orientuota ne tik į naujų medžių sodinimą, bet ir į senųjų medžių išsaugojimą ten, kur tai įmanoma.